Vidaus reikalų ministerija

Darni regionų ekonominė plėtra: regionų plėtros tarybų veiklos efektyvinimas

2019 m. kovo 13 d. - 2019 m. rugsėjo 6 d.

Problema

Atskirtis tarp šalies regionų išlieka viena opiausių problemų ir yra didžiausia per pastaruosius 20 metų, nors strateginiuose šalies dokumentuose suformuoti tikslai ir uždaviniai atspindi esmines regionų problemas, o reikšminga dalis ES struktūrinių fondų lėšų yra skiriama regionų socialiniams ir ekonominiams skirtumams mažinti (Country Report, 2018).

Nors 2014-2016 m. BVP, tenkantis vienam gyventojui, Kauno ir Vilniaus regionuose augo net 3,3% ir 4,6% atitinkamai, tačiau likusioje šalies dalyje šis skaičius ne tik neaugo, bet netgi krito (Country Report 2019, European Commision). Socialinę ir ekonominę atskirtį regionuose identifikuoja ir tai, jog materialinių gyvenimo sąlygų indeksas 2014 m. net 50-yje iš 60-ies savivaldybių buvo blogesnis nei 2007 m. (ESTEP Vilnius, 2018). Vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydis, 2017 m. gruodžio mėnesio duomenimis, tarp skurdžiausios ir turtingiausios savivaldybės skyrėsi net 1,6 karto, o Gyvenimo kokybės indeksas (GKI) net 2 kartus (Užimtumo tarnyba, 2019; BGI Consulting ataskaita, 2018).

2014-2020 m. ES finansavimo laikotarpiu ES struktūrinių ir investicinių fondų (ESI) veiksmų programa numato Lietuvai suteikti apie 6,7 mlrd. eurų investicijų, iš kurių regionų plėtrai yra skiriama apie 16,8 proc. lėšų (ES investicijos, 2019). Tai daugiau nei trečdaliu didesnė suma nei 2007-2013 m. periodu (Vidaus reikalų ministerija, 2019). 2014-2020 m. ES finansavimo periodu Lietuva yra viena tarp šalių gaunančių bene daugiausiai ES fondų lėšų vienam gyventojui – 2849 eurų (European Commission, 2019).

2018 m. duomenimis didžioji dalis ES fondų, skirtų integruotai teritorinei plėtrai 2014-2020 m. yra susijusi su trimis investicijų sritimis: kompleksinis miestų viešųjų erdvių atnaujinimas, viešųjų paslaugų ir jų teikimui aktualios infrastruktūros plėtra bei darnaus judumo planų rengimas ir įgyvendinimas, miestų gatvių atnaujinimas ir plėtra (ESTEP, 2018). Analizuojant veiksmų pasiskirstymą pagal investicijų sritis, yra matoma, kad ekonominę plėtrą skatinantiems veiksmams yra skiriamas santykinai mažas dėmesys, todėl kyla abejonių, ar suplanuotos investicijos yra tinkamos ir pakankamos siekiant gerinti ekonominę aplinką regionuose. Kitaip tariant, nors skiriamos lėšos ženkliai prisideda prie regionų techninės ir socialinės infrastruktūros, aplinkos apsaugos projektų ir žmogiškųjų resursų vystymo, tačiau ekonominio išsivystymo, gyvenamosios aplinkos ir teikiamų paslaugų kokybės skirtumai bei socioekonominė atskirtis tarp Lietuvos regionų ir jų viduje vis dar išlieka viena opiausių šalies problemų (Nacionalinės regioninės plėtros prioritetai 2030 projektas, 2018; Baltoji knyga, 2017).

Taigi, kyla ne vienas klausimas dėl šiuo metu vykdomos regioninės politikos racionalumo, institucinės santvarkos efektyvumo ir lėšų skirtų regioninei plėtrai panaudojimo tikslingumo.

Nors regionuose veikiančios Regionų plėtros tarybos (RPT), atsižvelgiant į joms įstatymo priskirtas funkcijas bei pareigybes, yra atsakingos už tikslingą regionų plėtros planavimą, RPT įsitraukimas į regiono valdymą yra ribotas ir pasyvus (nepakankamai efektyvus) dėl daugiau patariamojo, o ne vykdomojo jų įgaliojimų pobūdžio. Kitaip tariant, nors teoriškai Lietuvos regionai turi savo strateginio planavimo vienetus t.y RPT, kurie tvirtina regioninės reikšmės projektus, jie nėra pakankamai tinkamai išnaudojami. Taip yra todėl, kad RPT nėra įgalintos vykdyti strateginius sprendimus regiono mastu ir būti už juos atskaitingomis.

Taigi, galima teigti, kad viena esminių priežasčių, galimai darančių įtaką esamai situacijai – egzistuojanti institucinė santvarka, kuri neužtikrina pakankamo regionų įsitraukimo. Viso to pasekmė – regioninė politika įgyvendinama nepakankamai, atsižvelgiant į tikslinius regionų poreikius.