Daugiau nei pusė pasaulio gyventojų šiandien gyvena urbanizuotose teritorijose. Žmonėms renkantis gyvenimą miestuose, jie palaipsniui tampa inovacijų, progreso, žinių ir kultūros centrais, kuriuose aukštesnis ne tik ekonomikos – pasauliniu mastu miestuose yra sukuriama virš 80 proc. BVP – bet ir gyvenimo kokybės lygis. Tam, kad vispusiškai būtų užtikrinama gyvenimo gerovė didelė atsakomybė krenta ant miestų planuotojų bei vietos valdžios pečių – miestų plėtra turi patenkinti konkrečius gyventojų saugumo, mobilumo, sveikatos apsaugos, išsilavinimo bei kitus poreikius, tuo pačiu užtikrinant darnų gamtinių išteklių naudojimą bei ekosisteminių paslaugų tiekimą.

Lietuvoje urbanizuotose teritorijose šiuo metu gyvena daugiau nei du trečdaliai šalies gyventojų (67 proc.). Kita vertus, gyventojų tankis Lietuvoje yra labai žemas (43,6 gyv./km2) lyginant su ES vidurkiu (117 gyv./km2) – dėl šios priežasties esamos infrastruktūros naudojimas ir naujos kūrimas kainuoja brangiai. Miestų plėtra kol kas yra chaotiška, o tai ilgalaikėje perspektyvoje neigiamai atsiliepia šalies ekonomikai ir žmonių gyvenimo gerovei, kyla problemų susijusių su skurdu ir socialine atskirtimi, susisiekimu, aplinkos užterštumu, saugumu: pavyzdžiui, 10,6 proc. Lietuvos gyventojų vis dar neturi namuose vandentiekio (ES vidurkis 2,4 proc.); nesaugūs didžiuosiuose miestuose jaučiasi 45 proc. gyventojų, kaimuose 26 proc. (ES vidurkiai atitinkamai: 30 proc. ir 18 proc.); ir pan.

Šiuo metu šalyje vis dar dominuoja teritorijų plėtros planavimo principai, kurių pagrindas pirmiausia yra fizinės infrastruktūros vystymas ir (mono)funkcinis planavimas. Toks požiūris nepakankamai užtikrina kitų, ne ką mažiau svarbių, veiksnių – ekonominių, socialinių, gamtinių ir kultūrinių – darną.  Dar LR aplinkos apsaugos strategijoje 2015 m. buvo nustatytas tikslas „Pasiekti gerą urbanistinės aplinkos kokybę, kartu užtikrinant tolygų šalies teritorijų vystymą, palankias urbanizuotų teritorijų socialinės ir ekonominės plėtros sąlygas“. Norint pasiekti šį tikslą reikia tiek apsibrėžti atitinkamus vertinimo rodiklius, tiek paruošti tinkamas darnios urbanizuotų ir neurbanizuotų teritorijų plėtros gaires. Tačiau tokia vizija, kuri atsižvelgia į socialinius, ekonominius ir aplinkos apsaugos aspektus, t.y. seka darnaus vystymosi principais, šiuo metu nėra įgyvendinama, nes nėra šių principų integravimo įrankių ir metodikos.

Darnaus vystymosi tikslai – tai 2015 m. 195 šalių bendru sutarimu priimta globali darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m., siūlanti patikrintą ir pripažintą tokių vystymosi gairių struktūrą ir metodiką.  Šie 17 tikslų (169 rodikliai, 231 indikatorius) yra pasaulio bendruomenės siekiai, orientaciniai principai, kuriais turėtų vadovautis tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios šalys, siekdamos sumažinti badą ir skurdą, nelygybes, užtikrinti atsakingą vartojimą, tvarią ekonomiką, švietimo ir sveikatos sistemas bei išsaugoti natūralias ekosistemas ir švelninti klimato kaitos poveikį.

DVT lokalizavimas ir integravimas į vietinę politiką bei teritorijų planavimą gali sėkmingai prisidėti sprendžiant šias problemas ir užtikrinant darnų vystymąsi, nes būtent savivalda (miestai, miesteliai, regionai) yra tos erdvės, kur šiandien vyksta didžiausia plėtra, o gyventojų skaičius auga sparčiausiai.   

Kristina Simonaitytė Ieva Punytė Darnaus vystymosi tikslai Bendrasis planas teritorijų planavimas darnus vystymasis erdvinis planavimas urbanistika urbanizacija