Andrius Tapinas be abejonės yra vienas socialinės medijos lyderių, nepaisant aštrių pasisakymų, yra labai gerbiamas ir gausiai sekamas. Galime jį vadinti vizionieriumi, intelektualu ar šių laikų Lietuvos balsu, kuris proaktyviai kuria Lietuvą, atkreipdamas dėmesį ir į tuos, kurie, jo nuomone, apsimeta tai darantys.

Norime su Jumis pasidalinti interviu su A. Tapinu, kuris, tikime, bus spyris neplaukti pasroviui, bet keisti čia ir dabar.

Ar buvo toks dalykas per Jūsų karjerą, kurio daugiau nebekartotumėte?        

Ne, nebuvo. Aš turiu omeny, jei gerai kažkas pasiseka, tai tęsiasi, o jeigu negerai, tai man vis dar yra noras pakartoti ir galbūt šįkart Tau pavyks geriau. Aš, pavyzdžiui, į tą pačią upę lipęs, į tą patį sektorių ėjęs kelis kartus – į futbolą. Lietuvos futbolą bandžiau pakelti. Bandėm, darėm, pažadai subliuško, nors buvo realus karjeros keitimas. Tuo metu aš dariau sparčią karjerą televizijoje ir buvo klausimas, ar daryti tai, kas geriau, ar tai, kas širdžiai artima. Nuėjau ten, kas širdžiai artima. Tik pasakose būna, kad ten, kur šidžiai artima, būna gerai. Po kelių metų aš grįžau į televiziją, vėl pradėjau kitoje televizijoje kurti laidas, viskas įsibėgėjo. Ir vėl pasiūlymas – futbolo kanalas, visa futbolo medija. Na kaip – reikia. Ir vėl viskas šuniui ant uodegos, lygiai tas pats. Dar ir dabar su žmona pasijuokiame: jei trečią kartą pasiūlytų, ar eitum? Nežinau, rimtai galvočiau. Nėra tokių dalykų, kur pasakytum tvirtą tvirtą ne. Pasimokai ir galvoji, gal kitą kartą būsiu protingesnis, bet neaišku.

Man tada kyla klausimas, ką geriau rinktis: ar ten, kur širdis liepia, ar kur matai realias karjeros galimybes?

Žiūrint, kas Tu esi ir kur Tu esi. Kiekvienas gali išsivesti formulę: kiek Tau metų, koks Tavo išsilavinimas, kokia Tavo šeimyninė padėtis, kiek tu esi vagabondiškas, kiek esi prisirišęs prie vienos šalies ar vienos vietos. Tada išsivedi formulę, užsirašai už ir prieš. Ir kuo tu laisvesnis, tuo, mano manymu, būtina eiti ten, kur sako širdis. Būtina. Nes po to bus labai sudėtinga, atsiras šeima, paskolos. Kai Tau 24-eri ir Tu turi būsto paskolą, kažkas Tau negerai. Kodėl Tu nesinuomoji, žmogau?!  Kam Tau tas būstas? Aš suprantu, kai yra vaikai, šeima, viskas yra tvarkoje. Tada tikrai kali tai paskolai, tada tikrai žinai, kad dirbsi tam ofise ir negali rizikuoti, nes ateis bankas ir pasiims Tavo būstą. Yra tas langas ir jis nėra ilgas, jei Tu jį užsidarai, tai galbūt jis ir neatsidarys. Antras dalykas, jei turi energijos ir noro ir labai gerai moki planuoti savo gyvenimą, ir turi drive‘o dirbti tai, kas Tau yra svarbu, uždirbti pinigus, išlaikyti šeimą ir šalia daryti tai, kas miela Tavo širdžiai, gali, bet tai yra tikrai sunku. Tai labai sudėtinga, nes kai Tu esi vyresnis, tingesnis, kai Tau virš 35-erių, galvoji: ar tikrai aš noriu keisti pasaulį, gal lai kiti jį pakeičia, o aš ant sofkutės pailsėsiu? Yra tas langas, kai esi laisvas ir jei neini būdamas laisvas pagal savo širdį, tada esi lūzeris.

Iš to, ką pasakėte, man kyla klausimas apie prisirišimą. Kas Jus riša? Ar dabar jaučiatės nelaisvas?

Tai priklauso nuo asmenybės, tas pats prisirišimas yra labai skirtingas. Jei dabar gaučiau kontraktą dirbti šešis ar devynis mėnesius kur nors Hong Konge pagal savo specialybę ar stipendiją Taivanyje rašyti knygą, aš atsisakyčiau, nes aš esu per daug prisirišęs: prie Lietuvos, prie šeimos, man šie dalykai yra prioritetas. Bet niekas netrukdo trumpam laikui blaškytis – po dvi, tris, keturias dienas. Studijuoti savaitę Berlyne, savaitę dirbti Vengrijoje. Mano, tarkim, buvo tokie praeiti metai: aš savaitę studijuoju Berlyne, tada savaitę filmuoju Vengrijoje, tada trims savaitėms grįžtu į Lietuvą, tada vėl… Tas nekeičia Tavo gyvenimo būdo. Dar yra patriotinis prisirišimas, jis neturi nieko bendro nei su amžiumi, nei su geografija. Prisirišimas gali būti ne per geografiją, bet labai sėkmingai per širdį: gali gyventi Londone, dirbti Briuselyje, o tarnauti Lietuvai.

Kalbant apie prisirišimą, norisi paklausti ir apie komfortą: kai tampa viskas pernelyg komfortiška… O gal pas Jus taip niekada nebūna? Jūs gal net neleidžiate tai linijai priartėti prie Jūsų?

Labai teisingai pastebėjote, aš žinau, kad man komforto zona bus peilis. Jeigu aš pasidarysiu šitas, kuris guli priešai teliką ant sofkutės, aš žinau, kad man bus peilis, po to gali būti labai sunku, todėl aš net neleidžiu priartėti šitai minčiai. Mane stimuliuoja nuolatinis buvimas ne komforto zonoje, nuolatinis darymas kažko sudėtingo, kažko, kas reikalauja iš Tavęs visų vidinių resursų: ar tai būtų iššūkis parašyti kažką kitokio ir pasiekti, kad tai pralaužtų barjerus ar iššūkis, kuris, matyt, yra amžinas: televizijoje kurti intelektualesnį produktą, ar visuomeninė veikla. Man asmeniškai viduje laikas yra sustojęs.

Kalbant apie informacinį triukšmą, ar yra koks nors ritualas, kuris padėtų Jums stabilizuotis? Kaip išsigryninti informaciją, kai jos tiek daug?

Naudotis Google kalendoriumi – vienintelė išeitis. Viską susivedi, viską žinai, ateina visi priminimai ir tada jau važiuoji. Man kartais atrodo, kad gyvenimas vyksta taip, kaip tu jį susiprogramuoji, tokį ilgą etapą autopilotu. Kaip ir GPS susivedi daug taškų, bet tik kad važiuoji ne autostrada, bet šunkeliais su dideliais posūkiais ir ant didelio greičio plevėsuojančiais plaukais. Ritualų nelabai yra. Nelabai įsivaizduoju, kokie jie turėtų būti.

O kaip su Facebook?

Aš stabiliai žiūriu – esu priklausomas nuo socialinių tinklų, lengvai tariant. Aš esu pasidaręs visus įmanomus filtrus, na aš labai retai gaunu kačiukų nuotraukų. Gal ir gaila dėl to. Retai pastebiu ir kas ką valgo pusryčiams. Šiaip aš viską seku, turiu stabiliai reaguoti. Man ateina krūvos temų iš Facebook, krūvos herojų, man užtenka vien tik Birutės Vėsaitės, kuri sugeneruoja man krūvas idėjų ar kiti politikai. Ausyje yra nuolatinis buzz, bet susikūręs Facebook, aš žinojau, kad tai yra rinkodaros įrankis ir kad aš su juo kryptingai kiekvieną dieną dirbsiu. Kiekvieną dieną aš investuoju savo laiką: ar per pokštus, ar per rimtus dalykus, ar raginimus susitelkti kažką padaryti, kažką palaikinti, kažką pasmerkti ir t.t.. Kitose medijose tu negauni atgalinio ryšio, čia tu viską matai, viską seki, kontroliuoji, matai augimą, rezultatus, įtakos didėjimą. Bet reikia neužsižaisti ir pakreipti jį viešojo intereso gynimo kryptimi.

Kas yra didžiausias Jūsų įkvėpimo šaltinis?

Būna, kad specialiai ieškai, būna, kad atrandi kažką iš savo herojų, tarkim iš žurnalistikos herojų, kurie sėkmingai kažką kuria ir gauni iš ten įkvėpimo. Kartais tai gali būti labai tinkama daina ir tu pasidarai daug aktyvesnis. Tam tikrų stimulų yra, tam tikra prasme tai – savęs stimuliavimas per tokius intelektualesnius dalykus nei energetinis gėrimas. Kartais atvažiuoji į susitikimą gerai nusiteikęs ir esi gerokai produktyvesnis. Aš net žinau, kaip save nuteikti, yra tam tikrų metodikų. Tarkim dainos: aš turiu playlist‘ą, kuris mane pakylėja, aš turiu playlist‘ą, kurio klausausi, kai rašau, yra playlist‘as, kuris yra reikalingas, kai rašau veiksmo scenas, turiu playlist‘ą, kai reikia susikaupti ir apgalvoti kažką. Yra tokių mažų dalykų, kurie yra veiksmingi. Tarkim dar turiu tokią programą Freedom, ją paleidi, užstatai laiką ir ji išjungia internetą. Rašymui pusantros valandos ir nebus nei Facebook, nei mail, nei žiūrėjimo, ar Delfi kas nors dar pakomentavo po Tavo straipsniu.

Kaip manote, kokios šiais laikais turėtų būti mūsų vertybės?

Na kiekvienam savo, bet kalbant apie universalias vertybes, mano pagrindinė vertybė yra viešo intereso gynimas, kartais užsiciklinu ant to, bet manau, kad per dažnai mes ją pamirštame, per dažnai mūsų politikai pamiršta šitą dalyką, žiniasklaida irgi pamiršta, kad visų pirma yra viešasis interesas, o po to yra kitos vertybės: tolerancija, atsižvelgimas į kito nuomonę ir netolerancija kvailybėms, netolerancija godumui, blogiui. Visos jos yra tarpusavyje susijusios.