Europos upės yra suraižytos 1 milijono užtvankų ir kitų barjerų. Taip teigia prie tarptautinio Amber Barjerų žemėlapio projekto dirbantys specialistai. Nors oficialiai užfiksuotų barjerų yra daugiau nei pusė milijono, manoma, kad reali situacija yra dvigubai liūdnesnė.
Užtvankos yra ne tik tiesioginė kliūtis šimtus kilometrų migruojančioms lašišoms ir kitoms žuvims grįžti į gimtąsias nerštavietes, bet ir neigiamai veikia visą upių ekosistemą bei vandens kokybę. Į šią problemą dėmesį atkreipia ir Europos Komisija, šių metų gegužės mėnesį pristačiusi ES biologinės įvairovės strategiją iki 2030 m., kurioje numatoma grąžinti 25 000 kilometrų Europos Sąjungos upių į laisvai tekančių upių būseną, panaikinant neaktualias ir nebefunkcionalias upes tvenkiančias užtvankas. Vis daugiau Europos šalių tokių barjerų demontavimą bei upių atkūrimą mato ir kaip galimybę kurti naujas žalias darbo vietas, ypač galvojant apie ekonomikos gaivinimą COVID-19 krizės kontekste bei Europos Žaliąjį kursą.
Lietuvoje, simboliškai, turime apie 25 000 kilometrų upių su apytiksliai skaičiuojamomis 1500 užtvankų, kurių dauguma pirminių funkcijų nebeatlieka. Tokių užtvankų demontavimo idėjos mūsų šalyje yra dar pakankamai naujos, o planuojamų atverti upių ruožų artimiausioje ateityje kol kas turime tik du.
Palyginimui, “Užtvankų Šalinimo Europoje” (ang. Dam Removal Europe) platformos duomenimis, šiuo metu Europoje jau yra pašalintos beveik 5000 nebefunkcionalių užtvankų. Mūsų žemyno upių atvėrimo lyderės daugiausia telkiasi Vakarų Europoje ir Skandinavijoje. Prie jų prieš keletą metų prisijungė ir mūsų kaimynė Estija, kuri šiuo metu skaičiuoja jau 150 demontuotų užtvankų, tarp kurių ir didžiulė Sindi užtvanka, atvėrusi Pernu upės baseiną.
“Kurk Lietuvai” projektų vadovės, pastarąjį pusmetį dirbančios ties šiuo klausimu Aplinkos ministerijoje, kalbėjosi su Estijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje tokius projektus atliekančiais specialistais, siekdamos suprasti, kokia yra sėkminga tokių projektų vykdymo formulė.
Pirma pamoka: atverti upes įstatymuose
Kalbinti Europos šalių specialistai vieningai sako – norint atverti upes fiziškai, pirmiausia jas reikia atverti įstatymiškai. Be upių vientisumą įtvirtinančių teisės aktų veikti yra sunku.
Prancūzijoje, šios šalies bei ES teisės reglamentai įtvirtino upių tęstinumo atkūrimą. Tai reiškia, jog užtvankų ir kitų barjerų savininkai privalo tai užtikrinti – arba finansuodami žuvų pralaidos įrengimą, arba pasirinkdami užtvanką demontuoti (tokios išlaidos dažniausiai yra pilnai padengiamos valstybės).
Kitose šalyse sąlyga įrengti žuvų pralaidą dažniausiai atsiduria užtvankų savininkams išduodant ar atnaujinant vandens naudojimo leidimus. Reikalavimai tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Suomijoje ir Estijoje yra griežti ir jų privaloma laikytis. Žuvų migracijos sąlygos turi būti užtikrinamos – savininkai turi padengti mokslinių stebėjimų išlaidas siekiant parodyti, jog pasirinktos priemonės veikia. Užtvankos demontavimo atveju tai yra paprasčiau – atverta upė garantuoja žuvų migraciją, todėl, kaip pažymi Suomijos atstovas – užtvankos demontavimas jų savininkams dažnai yra ekonomiškai palankesnis sprendimas net ir joms atliekant tam tikrą funkciją.
Tačiau užtvankos yra problema ne tik žuvims – senstančios užtvankos kelia pavojų ir žmonėms. Būtent šis klausimas yra svarbiausias Ispanijoje, kur teisiškai buvo įtvirtinta nuostata iš vandens šalinti bet kokią be funkcijos 3 metus likusią infrastruktūrą. O tokios infrastruktūros pietų šalyje yra kur kas didesnės nei Lietuvoje – aukščiausia Ispanijoje demontuota užtvanka siekė net 23 metrus.
Ennerdale malūno slenkstis Anglijoje prieš ir po demontavimo. Nuotraukos autoriai: West Cumbria Rivers Trust
Antra pamoka: prioritetas nacionaliniu lygmeniu
Upių atvėrimo ir užtvankų demontavimo klausimas turi sulaukti politinio palaikymo, kuo šios šalys taip pat gali pasigirti. Ypač Suomija – šioje Skandinavijos šalyje migruojančių žuvų populiacijos atkūrimas yra vienas iš Vyriausybės programos tikslų. Programoje minimas migracijos barjerų šalinimas, o šiam tikslui įgyvendinti skirtas 18 mln. eurų biudžetas, plius papildomi 3 mln. eurų ekonomikos atsigavimo nuo COVID-19 krizės plane, kadangi tokie projektai kuria naujas darbo vietas.
Pastovų, kiekvienais metais augantį biudžetą upių atkūrimo ir migracijos kliūčių šalinimo darbams atlikti turi ir Škotija – tai Škotijos Vyriausybės įsteigtas vadinamasis “Vandens Aplinkos fondas” (ang. Water Environment Fund). Nors šio fondo tolimesnis biudžetas COVID-19 krizės kontekste dar nežinomas, tačiau Škotijos Vyriausybė, kaip ir Suomijos, numato “žalią” ekonomikos gaivinimą.
Trečia pamoka: visuomenės švietimas ir komunikacija
Užtvankų daromos žalos klausimas visuomenei dažnai nėra žinomas. Priešingai – kaip parodė Bristolio mieste atlikta prie upės pasivaikščioti einančių miesto gyventojų apklausa, daugiau nei 60% kalbintų žmonių manė, jog upėse esantys slenksčiai ir užtvankos netgi pagerina vandens kokybę ir padidina žuvų skaičių. Visgi paaiškinus apie iš tikrųjų tokių struktūrų daromą žalą, žmonės pakeičia nuomonę, todėl švietimas yra labai svarbus.
O jam galima pasitelkti įvairiausių būdų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje yra išleista daugybė trumpų edukacinių filmų ir animacijų upių ir žuvų migracijos temomis. O Suomijoje per 7 skirtingus televizijos kanalus buvo rodoma dėmesį pagaunanti reklama, visoje šalyje organizuotos „Užtvankų valstybė” (ang. Dam nation) filmo peržiūros, naudota kita vaizdinė medžiaga, pavyzdžiui, plakatai, kuriuose hidroenergija palyginama su laisvai tekančiomis upėmis. Suomija iš kitų šalių išsiskiria ir tuo, kad čia dauguma jos piliečių yra atvirai pasisakantys už užtvankų demontavimą – turbūt dėl to, jog net daugiau nei ketvirtadalis Suomijos gyventojų yra mėgėjai žvejai.
Sindi užtrvankos Estijoje demontavimo darbai, nuotraukos autorius: Estijos Aplinkos Ministerija
Ketvirta pamoka: sprendimų ieškojimas kartu su visuomene ir mokslininkais
Visgi Suomijos pavyzdys unikalus, dažniausiai vietos bendruomenės upių atvėrimo projektams priešinasi. Stebuklingo būdo, kaip tai pakeisti, nėra, tačiau, be minėtos švietimo svarbos, vietos bendruomenes į tokius projektus reikia įtraukti kuo anksčiau.
Pavyzdžiui, Estijoje, vykdant Sindi užtvankos projektą, buvo vykdyti 6 bendruomenėms informuoti skirti renginiai, kuriuose žmonės galėjo susipažinti su 3D modeliu pristatytais projekto planais, kelti jiems rūpimus klausimus ir diskutuoti. Ir nors pradžioje priešiškai nusiteikusių gyventojų buvo, vykdant komunikaciją ir įtraukiant bendruomenę, jų skaičius sumažėjo iki dviejų. Užtvankos demontavimas, kaip jau galima matyti dabar, atnešė naudą ir aplinkiniams gyventojams – daugiau jų ateina pasivaikščioti prie laisvai tekančios upės, šalia kuriasi vietos vandens sporto mėgėjų klubas, kurio nariai, kaip ir grįžtančios lašišos, gali laisvai judėti atverta upe.
Įvairių sričių mokslininkai taip pat įtraukiami į projektus nuo pačios jų pradžios. Be projekto priežiūros, jie taip pat atlieka upių atstatymo poveikio tyrimus, pavyzdžiui, Prancūzijoje kai kurių projektų poveikio stebėjimas vykdomas 9 metus – 3 metus prieš užtvankos demontavimą ir 6 metus – po. Tai padeda parodyti tokių projektų reikalingumą visuomenei.
WWF-Finland plakatas, kuris lygina hidroelektrines su laisvai tekančiomis upėmis. Žmonių klausiama, kurį variantą jie pasirinktų?
Penkta pamoka: kas ir ką įgyvendina?
Ir galiausiai – svarbu turėti planą ir žinoti, kurias upes atvėrus bus matoma didžiausia ekologinė ir socio-ekonominė nauda. Kiekviena iš kalbintų šalių vykdo užtvankų inventorizacijos projektus. Pavyzdžiui, Estija, išsinagrinėjusi esamas užtvankas ir jų funkcijas, numatė sąrašą užtvankų, kurias pavyks demontuoti per 5 metus.
O įsivertinus ką, svarbu atsakyti į klausimą – kas? Įgyvendinanti institucija ir žmonės yra pagrindinė tokių projektų pavara. Kiekvienoje šalyje yra atsakingos agentūros ir konkretūs projektus įgyvendinantys žmonės. Katalonijos regiono Ispanijoje atstovė juokaudama sako, kad už šiuos klausimus atsakingą specialistų grupę viduje jie vadina “Demontavimo komanda” (ang. Demolition team). Be pagrindinių institucijų, į procesus svarbu įtraukti ir regionines nevyriausybines ir kitas organizacijas ir asociacijas, kurios geriau pažįsta vietos bendruomenes ir gali tapti puikiais mediatoriais tarp jų ir ministerijų.
Su pilna projekto užsienio šalių gerųjų praktikų analize galima susipažinti čia.
EN