Jeigu imtume Lazdijų rajoną kaip pavyzdį, gyventojų priklausomybė nuo nuosavo automobilio, šiame rajone yra akivaizdi. Didžioji dauguma šio rajono gyventojų savo kasdienėms kelionėms rajone pasitelkia automobilius ir tai visiškai nestebina. Priklausomybė nuo automobilių auga ne tik šiame, tačiau iš kituose atokiuose rajonuose, kur susisiekimo sistemai nepavyko patenkinti gyventojų poreikių jų kasdienėms kelionėms.
Jeigu pažvelgtume į strateginius Europos Sąjungos ir Lietuvos dokumentus, ten labai dažnai pažymima susisiekimo, kaip ir inovacijų svarba tiek regionuose, tiek ir atokiuose rajonuose, tačiau pokyčiai pastebimi tik didžiausiuose Lietuvos miestuose. Tą pažymėjo ir Europos Komisija šalies ataskaitoje Lietuvai 2019 metais, pabrėždama, jog Lietuva nepadarė pakankamos pažangos įgyvendinant 2018 metų rekomendacijas, nes konvergencijos pasiekimai labiausiai matomi tik dviejuose miestuose, kai tuo tarpu regioniniai atotrūkiai per pastaruosius du dešimtmečius tik didėjo.
Tiek Europos Komisijos, tiek nacionalinių ir regioninių politikos formuotojų palaikoma bendra tendencija labiau atsižvelgti į transporto poveikį aplinkai, kuri paskatino daugiau dėmesio skirti darniam judumui visoje Europoje. Nepaisant to, iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama pagrindiniams miesto centrams, pamirštant judumą tarp miesto ir kaimo vietovių bei judumą kaimo vietovėse. Net 90% Europos Sąjungos teritorijos yra kaimiškos arba kalnų vietovės, kuriose gyvena 60% visos ES populiacijos. Lietuvoje 55%, o štai Lazdijų rajone net 74% gyventojų gyvena kaimiškose teritorijose, kurios išgyvena skausmingą gyventojų praradimą, senėjimą ir prieinamumo prie kokybiškų viešųjų paslaugų blogėjimą.
Gyventojų atskirtis parodo kiek solidarios yra bendruomenės
Tenka pripažinti, jog kaimiškos vietovės kelia specifinius iššūkius, tokius kaip dideli atstumai, kuriuos reikia įveikti, o gyventojų skaičius paprastai būna mažas, retai apgyvendintos vietovės, turinčios mažus miestelius ir kaimus, didelis pagyvenusių žmonių skaičius, kartais didelis skurdo lygis. Tokiomis savybėmis pasižyminčioms teritorijoms reikalingi konkretūs sprendimai, ir visiškas visų lygių politinis įsitraukimas.
Paprastai maža darbo rinka ir nedidelis vartotojų skaičius, tokiose teritorijose, trukdo ekonomiškai efektyviai teikti kai kurias privačias ir viešąsias paslaugas. Prastėjantis susisiekimas viešuoju transportu ir didėjanti būtinybė turėti automobilį kaip transporto priemonę, apriboja žmonių, neturinčių automobilio, galimybes naudotis privačiomis ir viešosiomis paslaugomis.
Kai siekiama pagerinti visų gyventojų mobilumą, skirtingos tikslinės grupės kaimo vietovėse susiduria ir su atitinkamais iššūkiais, pagal kuriuos kaimo vietovių gyventojus galima apibūdinti pagal tris mobilumo kategorijas. Pirmoji kategorija – „nuo teritorijos priklausomi žmonės“ (angl. territorial assigned people), kurie neturi galimybių judėti dėl finansinių, fizinių ar kultūrinių priežasčių. Dažniausiai šie asmenys yra labai priklausomi ir, norėdami padidinti savo mobilumą, pasikliauja vietinėmis parduotuvėmis ir paslaugomis bei savo šeimomis. Dažniausiai tai yra pagyvenę žmonės, neturintys automobilių, jauni bedarbiai, neturintys finansinių galimybių gauti vairuotojo pažymėjimą ar automobilį, moterys namų ūkiuose, turinčiuose tik vieną automobilį, kurį naudoja kitas sutuoktinis, ir neįgalieji.
Antroji kategorija – „pažeidžiami asmenys“ (angl. vulnerable persons), kurie didžiąją dalį savo biudžeto išleidžia mobilumo išlaidoms (automobiliui, degalams, draudimui, automobilių stovėjimo vietai ir rinkliavai padengti). Į šią kategoriją dažnai patenka mažas pajamas gaunantys namų ūkiai. Jie dažnai persikelia į kaimiškas vietoves, nes negali sau leisti brangesnių būstų mieste. Šiai kategorijai kiekvieną dieną nuvažiuotas atstumas finansiškai yra labai svarbus ir kyla didelis pavojus, jog ši tikslinė grupė taps dar pažeidžiamesnė dėl augančios motorizacijos ir didėjančių degalų sąnaudų.
Trečioji kategorija – „kiti mobilūs asmenys“ (angl. other mobile persons), kurie bent jau finansiškai nesusiduria su tam tikrais judėjimo sunkumais, tačiau taip pat daugiausia pasikliauja savo asmeniniu automobiliu. Ši tikslinė grupė pasižymi nuo kuklaus iki pasiturinčio namų ūkio ir sudaro gana svarbią kaimo gyventojų dalį. Tačiau verta pažymėti, jog didėjant kuro sąnaudoms, ar netekus automobilio, kad ir eismo įvykio metu, dalis šios kategorijos rytoj gali tapti pažeidžiamais.
Susisiekimo kokybė neretai priklauso nuo bendruomenių solidarumo, kai jos supranta, visų socialinių grupių įtraukties svarbą, nes juk natūralu, jog mažėjant viešojo susisiekimo paslaugų vartotojų kiekiui, investicijos į tokią infrastruktūrą taip pat mažėja, dėl ko nukenčia paslaugos kokybė. Finansiškai stabilūs namų ūkiai šią problemą išsprendžia įsigydami vieną ar kelis automobilius, o pažeidžiamos grupės tampa dar labiau apribotos.
Susisiekimo gerinimas – darbas keliais frontais vienu metu
Mobilumas yra sudėtinga sistema, kuri grindžiama daugelio komponentų, kurie visi privalo vystytis kartu, sąveika: elgsena, įpročių kaita, transporto priemonių kokybė, infrastruktūros plėtra, skaitmenizacija ir pan. Tai paaiškina sunkumus pereinant prie naujų ir tvaresnių rūšių. Be finansinių sunkumų, kurie visada išlieka problema gerinant susisiekimą ir jo infrastruktūrą, intermodalumo plėtojimas, IRT (informacinių ir komunikacinių technologijų) naudojimas pagyvenusiems arba prie naujų technologijų neįpratusiems žmonėms ir galimybė patekti į konkrečias jau minėtas tikslines grupes, kaip vyresnio amžiaus ar neįgalius žmones, lieka nuolatiniais klausimais, kuriuos reikia išspręsti.
Gerinant viešojo susisiekimo sistemą, skaitmenizacija yra privaloma. Vartotojai norėdami organizuoti savo kelionę, turi turėti galimybę naudotis įvairiais transporto sprendimais, technologijų pagalba realiu laiku žinodami savo tvarkaraščius, išlaidas, galimus vėlavimus ir galimybes derinti kelis transporto pasiūlymus, kad pasiektų savo norimą kelionės tikslą. Regioninės ir vietos valdžios institucijos, atsakingos už transportą, įtraukiant bendruomenes ir vietos gyventojus turėtų būti skatinamos kartu kurti šias informacijos sistemas, prieinamas visą parą per internetą ar išmaniuosius telefonus.
Galimybė judėti yra pagrindinis visų poreikis, kuris galiausiai garantuoja ir kitų poreikių patenkinimą. Tačiau kai galimybė judėti prieinama ne visiems dėl viešojo transporto trūkumo arba finansinių bei sveikatos apribojimų, kurie neleidžia gyventojams vairuoti savo transporto priemonių. Šie faktoriai dažnai lems, jog gyventojai atsidurs judumo dykumoje (angl. mobility desert), t. y. neturėdami judumo alternatyvių (giminaičių, kaimynų kurie galėtų pavėžėti) bus atstumti nuo visuomenės. Tiesioginė ekonominė judumo nauda pasižymi tuo, jog daugiau žmonių gali susirasti ar išlaikyti darbą, taigi padidėja ir rajono pajamos iš surenkamų mokesčių bei sumažinamos išlaidos socialinėms pašalpoms.
Straipsnis buvo publikuotas Lazdijų rajono savaitraštyje „Lazdijų žvaigždė“ Nr. 21 (1221), 2020 gegužės 22 d.
Plačiau apie projektą skaitykite ČIA.
EN