Koronaviruso (COVID-19) akivaizdoje pamatėme, koks painus ir sudėtingas krizės metu gali tapti informacijos srautas, ne vieną paklaidinęs savo labirintuose. Nuo džiaugsmingų naujienų apie į Veneciją sugrįžusius delfinus iki spekuliacijų iš kur ir kaip atsirado virusas – turbūt tokios ar kitos netikros naujienos (angl. fake news) atsidūrė ne vieno iš mūsų socialinių tinklų naujienų sraute. Netikros naujienos, propaganda, dezinformacija ar misinformacija nėra išskirtinai šios pandemijos bruožas, tačiau šis laikotarpis tik dar kartą priminė, kaip svarbu yra gaunamą informaciją vertinti kritiškai, remtis patikimų šaltinių informacija, mokėti reaguoti ir pranešti apie informacines manipuliacijas ar kitaip aktyviai dalyvauti informaciniuose procesuose.
Nepasiklysti šių dienų medijų pasaulyje, o vietoj to išnaudoti jo teikiamas galimybes mums padeda gebėjimas saugiai ir atsakingai naudotis medijomis, mokėjimas kritiškai vertinti jas ir jų teikiamą turinį bei sugebėjimas pačiam ar pačiai kurti medijų turinį ar kitaip dalyvauti medijų procese. Šie ir juos papildantys įgūdžiai yra priskiriami medijų ir informaciniam raštingumui (MIR), kuris vadinamas XXI amžiaus piliečio kompetencija. Skaitmeninių medijų plėtrai atnešus ne tik naujas informavimo, informacijos gavimo ir pilietinio dalyvavimo galimybes, bet ir su tuo kylančius iššūkius, vis dažniau girdime apie medijų edukacijos svarbą ugdant kritiškai mąstantį, medijas ir jų svarbą suvokiantį, informacinėms manipuliacijoms atsparų pilietį. Tokio ugdymo svarbą šiandien pabrėžia ES, NATO, UNESCO ir kitos tarptautinės organizacijos, o valstybės ieško būdų veiksmingam MIR ugdymui.
Per pastarąjį dešimtmetį susidomėjimas medijų raštingumu augo ir Lietuvoje, o kartu su juo didėjo iniciatyvų bei įsitraukiančiųjų į šį lauką skaičius. Dar 2012 metais Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinta Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ numatė sumanios visuomenės kūrimo orientyrą, kuriuo siekiama kurti gyvybingą informacinę viešąją erdvę, skatinant pilietiškai atsakingą žiniasklaidą ir ugdant visuomenės gebėjimus kritiškai vertinti viešojoje erdvėje pateikiamą informaciją, ją analizuoti ir vertinti. Šiandien medijų ir informacinio raštingumo ugdymo svarba pažymima ne viename šalies strateginiame dokumente, tarp kurių ir 2021-2030 m. Nacionalinėje pažangos programoje. Informacinėms grėsmėms atspari ir raštingumo gebėjimus ugdanti visuomenė yra ir viena iš Lietuvos visuomenės informavimo politikos strateginių krypčių 2019-2022 metams.
Šiems tikslams pagrindimo ieškoti toli nereikia – dabartinė situacija Lietuvoje rodo, kad kritiškumo ir medijų naudojimo gebėjimų stoka išlieka opia problema Lietuvoje. „Spinter“ atlikto Žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo tyrimo duomeninis, lietuviai nėra linkę kritiškai vertinti gaunamos informacijos faktų pateikimo skirtumai skirtinguose šaltiniuose ar „netikros žinios“ pastebimi gana retai (15-20 proc.) ir jie dažnai ignoruojami (68 proc.). Dauguma apklaustųjų pripažįsta, kad jiems yra tekę pasiklysti informaciniame lauke – 64 proc. respondentų per paskutinius metus teko susidurti su situacija, kuomet jie patikėjo naujiena, kuri paskui paaiškėjo esanti netikra. Tyrimas rodo ir tai, kad esame pasyvūs informacijos vartotojai, retai kuriantys turinį ir nelinkę jo kurti savo pilietinei pozicijai išreikšti (tik 13 proc. sukūrusių kokį nors turinį žiniasklaidos priemonėmis naudojosi pasisakyti jiems asmeniškai svarbiu politiniu ar pilietiniu klausimu).
Kai 2016 m. buvo atlikta Europos audiovizualinės observatorijos (Europos Tarybos agentūros) studija, klasifikuojanti medijų raštingumo praktikas ES šalyse, Lietuvoje įvardinti 83 veiklų organizatoriai, vykdę MIR iniciatyvas 2010-2016 m. „Kurk Lietuvai“ projekto Kultūros ministerijoje komandai atlikus tokį vertinimą paaiškėjo, jog vien 2019-2020 m. veikė virš 30 skirtingų aktorių, kurie vykdė ar vykdo 43 iniciatyvas medijų ar informacinio raštingumo srityje. Tačiau, nors ši tema tampa itin aktuali, įtraukianti skirtingus aktorius iš nevyriausybinio, viešojo, kultūros ir kitų sektorių organizuojant įvairias veiklas, atrodo, kad dešimtmetį trunkančios pastangos vis dar neatneša norimų vaisių ir pokyčių visuomenės medijų vartojimo kultūroje.
Atlikus analizę, matome aktyvių organizacijų ir sėkmingų iniciatyvų, tačiau jų pasiekiamumas ir veiksmingumas plačiosios visuomenės kontekste šiandien nėra didelis. Didžioji dalis analizuojamų iniciatyvų yra trumpalaikės, projektinio tipo veiklos, kurios nebūtinai užtikrina tvarumą. Ekspertai sutinka, MIR ugdymas – ilgalaikis ir daugialypis procesas, kuriam reikia aiškios valstybės vizijos, įvairių šalių įsitraukimo, veiklų koordinavimo, skirtingų tikslinių grupių adresavimo, pasiekiant įvairaus amžiaus grupes iš įvairių regionų. Todėl, kalbant apie tolimesnį MIR ugdymą Lietuvoje, turime ieškoti būdų, kaip MIR iniciatyvomis pasiekti didesnę Lietuvos visuomenės dalį, o tai daryti ilgalaikėmis sistemingomis priemonėmis, kurios atneštų siektiną pokytį ir užtikrintų didesnį tvarumą MIR ugdyme. Tam galimybių gali atverti didesnis kultūros įstaigų, pavyzdžiui, bibliotekų tinklo, kuris turi didžiulę infrastruktūrą visoje Lietuvoje, vartotojų yra vertinimas itin palankiai bei lankomas daugiau nei trečdalio visuomenės, įsitraukimas.
Kultūros įstaigų potencialas MIR ugdyme aptariamas šioje analizėje, kurioje apžvelgiama esama MIR ugdymo situacija Lietuvoje bei iniciatyvos vykusios 2019-2020 m.
Šiuo metu „Kurk Lietuvai“ dalyvės Rūta Beinoriūtė ir Greta Kundrotaitė vykdo projektą Kultūros ministerijoje ir ieško būdų MIR ugdymui pasitelkiant bibliotekų tinklą.
Daugiau apie projektą skaitykite čia.
EN