Akvilė Naginionytė, Kristina Samasionokaitė
Ar Lietuva tampa vieno miesto valstybe? O gal trijų miestų? Tokius klausimus kelia daugelis regioninės politikos ekspertų ir dalyvių. Kaip rodo Europos Komisijos ataskaitos, socialinė ir ekonominė atskirtis tarp regionų ir juose – pati didžiausia per pastaruosius 20 metų tiek šalyje, tiek Europos Sąjungos (ES) kontekste. „Kurk Lietuvai“ dalyvių Akvilės Naginionytės ir Kristinos Samasionokaitės atliktas Regionų plėtros tarybų veiklos tyrimas parodė, kad didžioji dalis pagrindinių regioninės politikos formuotojų ir įgyvendintojų neigiamai vertina šiandieninę nacionalinę Lietuvos regioninę politiką ir teigia, jog šioje srityje pertvarka – būtina.
2016 m. Vyriausybės programoje numatyta sukurti efektyvią regioninės politikos sistemą ir užtikrinti Lietuvos regionų konkurencingumą bei aukštą gyvenimo kokybę juose. Pagrindiniai uždaviniai, norint įgyvendinti šį tikslą, yra skatinti regionų ekonomiką, užtikrinti gyvenimo kokybės tolygumus ir sukurti įtraukiančią bei regionus įgalinančią administracinę sistemą. Užsienio šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje arba Švedijoje, tai sėkmingai daro regioniniu lygiu veikiančios institucijos. Lietuvoje tokią poziciją teoriškai užima Regionų plėtros tarybos, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad visi apklaustieji, t.y. Vyriausybės, ministerijų, savivaldybių atstovai, Regionų plėtros tarybų nariai, nepriklausomi ekspertai bei socialiniai ir ekonominiai partneriai šių tarybų veiklą vertina kaip nepakankamą. „Regionų plėtros tarybos ne savo iniciatyva renkasi ir sprendžia regiono problemas. Jos tiesiog vykdo pasidalinimą pinigų, kurie ateina iš įvairių ministerijų, tačiau pinigų pasidalijimas nėra regiono prioriteto ar vizijos įgyvendinimas“, – teigė Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė. Ir svarstant, kiek įtakos šios tarybos turi mažinant socialinius ir ekonominius skirtumus regione, beveik pusė respondentų teigė, kad Regionų plėtros tarybos tokios įtakos daryti negali, nes, kaip pabrėžė Europos Komisijos Regioninės ir miestų politikos generalinio direktorato vyriausioji patarėja, šiuo metu deleguota Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kanceliarijoje, Dr. Natalija Kazlauskienė, „Dabartinėms Regionų plėtros taryboms nėra suteikta tokia kompetencija bei atsakomybė, jos neturi tam tokių įrankių ir nedisponuoja nei priemonėmis, nei finansiniais bei kitais ištekliais“.
Lietuvos regionų „šeimininkai“ – ar tikrai tokie egzistuoja?
Pagrindinės priežastys dėl ko Regionų plėtros tarybos nėra pakankamai veiksnios ir daugelio respondentų regioninė politika šalyje vertinama neigiamai buvo šios: ydinga planavimo sistema, nepakankamas Regionų plėtros tarybų vaidmuo regioninėje politikoje, Regionų plėtros tarybų pareigybinės atsakomybės stoka (jos nėra atsakingos už pasiektus rezultatus ir yra daugiausiai tik techninį darbą atliekantis politinis organas) bei tvarių ir ilgalaikių strateginių tikslų regionų plėtros formavimui trūkumas. Neišsprendus šių klausimų, regionai ir savivaldybės negalės užtikrinti darnaus ir efektyvaus investicijų pritraukimo, darbo vietų ir orių gyvenimo sąlygų gyventojams sukūrimo, kadangi tai reikalauja stipraus ir kompetentingo regioninio darinio arba kitaip – regiono „šeimininko“. Tai, kaip jau minėta aukščiau, yra vienas iš Vyriausybės darbų, numatytų programoje.
Visi „Kurk Lietuvai“ dalyvių atlikto tyrimo respondentai pabrėžė, kad Regionų plėtros tarybų pertvarka – būtina. Pasiteiravus, kokio pobūdžio pokyčiai turėtų teigiamą įtaką Regionų plėtros tarybų veiklai, 68% apklaustųjų pasisakė už papildomų funkcijų suteikimą, 64% – už juridinio statuso suteikimą, 14% – motyvacinių paskatų ir bendro intereso suradimą. Kaip matyti, daugeliu atveju respondentai pasirinko daugiau nei vieną atsakymą. „Regionų plėtros tarybos turi atsisieti nuo savo vienintelės funkcijos – ES lėšų perskirstymo. Galbūt tarybos turi turėti savo biudžetą, daugiau galvoti apie regionines transporto ir socialines paslaugas bei užimtumo klausimus”, – esamos struktūros trūkumus akcentavo ir buvęs vidaus reikalų viceministras, dabartinis žemės ūkio ministras Giedrius Surplys.
Daugelis ekspertų pabrėžė, kad regionams reikia juos vienijančių klausimų. Tarkim, kaip minėjo ir G. Surplys, bendrų regioninių paslaugų. 71% apklaustųjų teigiamai vertino regioninių paslaugų teikimą regioniniu lygiu ir labiausiai išskyrė viešojo transporto, medicinos ir švietimo paslaugas. Tačiau, kad savivaldybės kartu teiktų kažkurią vieną paslaugą, reikalingas glaudus bendradarbiavimas, o tai kol kas retas atvejis Lietuvoje. Jurgita Mitrulevičienė, Regionų plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Marijampolės skyriaus vedėja, akcentavo, kad savivaldybėms „reikia matyti naudą regioninio projekto vykdymui. Tai kuo jos disponuoja šiuo metu nesudaro poreikio bendradarbiauti“. Finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė taip pat teigia, kad bendri savivaldybių vykdomi projektai galėtų atnešti nemažai naudos tiek savivaldybėms, tiek regionui: „Bendri kelių savivaldybių veiksmai, projektai ar konkrečių paslaugų teikimas kartu, o ne kiekvienai savivaldybei atskirai, leistų ne tik efektyviau teikti paslaugas ir sukurti didesnę pridėtinę vertę gyventojams, bet ir vienytų skirtingus šalies regionus, padėtų atrasti tarpusavio taškus. Teisiniai įpareigojimai ar tam tikros papildomos paskatos galbūt paskatintų savivaldybes tai daryti aktyviau, bet vis dėlto efektyviausias būdas turėtų būti nagrinėjamas konkrečios paslaugos atveju, visų pirma vertinant gyventojų, o ne institucijų, poreikius“, – sako viceministrė.
Regioninė politika šalyje – tik imitacija?
Tyrimas parodė, kad be to, jog trūksta regioninio požiūrio ir bendradarbiavimo tradicijos, didelis barjeras savivaldybėms kartu vystyti regioną – mažas centrinės valdžios pasitikėjimas savivaldybėmis. Finansų ministerijos viešųjų finansų valdymo sistemos skyriaus vedėja Asta Butrimė akcentavo, kad „svarbus aiškus ES lėšų ir dotacijų koordinavimas iš viršaus (centrinės valdžios) ir iniciatyvių priiminėjimas iš apačios (savivaldybių ir regionų)“. Regioninės politikos principą „Iš apačios į viršų“, puikiai įgyvendinamą Skandinavijos šalyse bei kitur, kaip būtiną įvardino ir kiti respondentai, o šiuo metu egzistuojančią Lietuvoje, vertino ganėtinai kritiškai. Tai pabrėžė ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas, kuris esamą sistemą apibūdino kaip ydingą.
Šiuo metu Lietuvoje egzistuojantį finansavimo modelį, įgyvendinant regioninę politiką, net 96% respondentų įvertino neigiamai. Teigiama, kad šiuo metu veikiantis „iš viršaus į apačią“ sektorinės regioninės politikos modelis nėra efektyvus ir tai atspindi esama regioninės politikos situacija šalyje. Vidmantas Japertas, Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas, tai pavadino „regioninės politikos imitacija“, o G. Surplys teigė, kad „turime apverstą vežimą, nes reikėtų, pirmiausia, susikurti regiono plėtros strategiją ir tik paskui žiūrėti, iš kokių ES lėšų galima tai įgyvendinti“.
Daugiau pasitikėjimo, decentralizacijos ir Regionų plėtros tarybų įgalinimo – pagrindiniai raktažodžiai, vartojami, kalbant apie darnų regionų vystymąsi ir socialinių bei ekonominių skirtumų mažinimą regionuose. Šiuo metu egzistuojantis regioninės politikos įgyvendinimo modelis – sektorinis, kuomet sektorinės ministerijos nusprendžia, kokio pobūdžio investicijos turit būti įgyvendinamos regionuose, o Regionų plėtros tarybos tik perskirsto tarp regiono savivaldybėms regionui numatytų priemonių apimtis ir finansinius išteklius.“ Todėl, jeigu niekas nesikeis, pasak N. Kazlauskienės, „regioninės sanglaudos sunku tikėtis ir atskirtis tik didės. Todėl reikia iš esmės keisti Lietuvos regioninės politikos formavimą, koordinavimą ir įgyvendinimą. Būtina užtikrinti, kad siekiant mažinti regionų atskirtį, šalia nacionalinių prioritetų, savo vietą ir vaidmenį surastų teritorinis lygmuo – tai gali būti arba tarpregioninis, regioninis arba vietinis lygmuo“.
Ant permainų slenksčio?
Kokios regioninio planavimo koncepcijos link šiuo metu judame? Vidaus reikalų ministerija (VRM) paruošė įstatymo projektą, kuris numato Regionų plėtros tarybas – regionų „šeimininkus“ – sustiprinti. Kitaip sakant, suteikti joms daugiau galių ir įtakos, darniai vystant regionus. VRM viceministras Tautvydas Tamulevičius sutinka, kad regioninis lygmuo, vienijantis vienos apskrities savivaldybes, tikrai būtinas. „Kaip pats vos prieš pusmetį atėjęs iš darbo savivaldoje ir regione, tiesiogiai susidūriau su perdėm centralizuotos sistemos ydomis. Šis įstatymo projektas – tai žingsnis, galintis suteikti regionams ne tik didesnį savarankiškumą, tačiau ir įgalinantis savivaldybes daugiau bendradarbiauti tarpusavyje, sprendžiant bendras problemas“, – teigė T. Tamulevičius. Jis pažymi, kad tokie sisteminiai pokyčiai ilgalaikėje perspektyvoje sukurs prielaidas didesnėms permainoms, nes, regionų plėtros taryboms tapus juridiniais asmenimis, su atsakomybėmis galės rastis ir daugiau funkcijų bei didesnių finansinių galimybių įgyvendinti regioninės reikšmės projektus bei organizuoti regionines paslaugas. Tai paskatins regionus vystytis darniau, ieškoti būdų mažinti nelygybę tarp to paties regiono savivaldybių ir užtikrins vienodai kokybiškų paslaugų teikimą visiems gyventojams mažesniais resursais, ieškant finansavimo sinergijos.
Tyrimas taip pat atskleidė regioninės politikos kontekste egzistuojančią pareigybinės atsakomybės problemą, kadangi šiuo metu nėra institucijos, kuri galėtų prisiimti atsakomybę už regioniniu lygiu vykstančius pokyčius ir juos vykdyti. Jau veikiančios Regionų plėtros tarybos neturi tam įgaliojimų, tačiau siūlomas įstatymas galėtų tai pakeisti ir, kaip teigia T. Tamulevičius, „šios tarybos ateityje galėtų steigti viešąsias įstaigas ar kitas organizacijas, kurios spręstų bendrą to regiono problemą, pavyzdžiui, viešojo transporto klausimą“. Viceministras pabrėžia, kad tai nebūtų dar viena įstaiga prie jau dabar veikiančių tarybų, o pačios tarybos taptų įstaigomis, kurios prisiimtų atsakomybę perimdamos dalį funkcijų iš dabar veikiančių regioninės plėtros departamento prie VRM.
Tokiam regioninio lygmens stiprinimo modeliui pritarė beveik pusė, t.y. 45%, tyrimo respondentų. Jie teigė, kad šalia juridinį statusą turinčių tarybų dar turėtų veikti ir kompetencijų centrai, kurie atliktų analitines funkcijas. Net 41% apklaustųjų pabrėžė, kad ilgesnėje perspektyvoje taip pat reikėtų galvoti ir apie II lygio savivaldą, nes toks valdymo modelis būtų efektyviausias sprendimas regioninės politikos kontekste. „Tai tikrai yra pirmas žingsnis – atsiradus regioniniams subjektui, atsakingam už regioninių problemų sprendimą ir jį įgalinus patį apsispręsti, kaip pasiekti vienus ar kitus rodiklius atsisakius sektorinių regioninių ministerijų programų, galėsime toliau diskutuoti apie kitus decentralizavimo žingsnius vadovaudamiesi subsidiarumo principu“ – komentavo viceministras T. Tamulevičius. Tačiau tam, kad permainos įvyktų, o dabartiniai VRM siūlymai virstų realiu pokyčiu, įstatymo projektui turi būti pritarta Seime.
Daugiau informacijos apie projektą galite rasti ČIA.
EN