Akvilė Nagininoytė, Kristina Samasionokaitė
Vyriausybė regioninės politikos srityje kelia tikslą – sukurti efektyvią regioninės politikos sistemą ir užtikrinti Lietuvos regionų konkurencingumą bei aukštą gyvenimo kokybę juose (Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, 2016). Tikslas yra labai aktualus šių dienų kontekste – socialinė ir ekonominė atskirtis tarp Lietuvos regionų ir pačiuose juose yra didžiausia per 20 m. ir vis auga bei yra viena didžiausių Europos Sąjungos (ES) kontekste (European Commission, 2019).
Net 70 proc. visų investicijų į regioninę politiką Lietuvoje yra finansuojamos iš ES biudžeto, tai yra trečias pagal dydį rodiklis ES (po Ispanijos ir Kroatijos) (Vyriausybės programa, 2016). 2014-2020 finansavimo laikotarpiu ES struktūrinių ir investicinių fondų (ESI) veiksmų programa, skirta įgyvendinti ES sanglaudos politiką, numato Lietuvai suteikti apie 6,7 mlrd. Eurų investicijų, iš kurių regionų plėtrai yra numatyta skirti apie 16,8 proc. lėšų (ES investicijos, 2019). Lietuva yra viena tarp šalių, efektyviausiai panaudojančių ESI lėšas ir 2014-2020 m. finansiniu periodu gauna bene daugiausiai ESI lėšų vienam gyventojui – 2849 euro (European Commission, 2019).
Skiriamos lėšos ženkliai prisideda prie regionų techninės ir socialinės infrastruktūros, aplinkos apsaugos projektų ir žmogiškųjų resursų vystymo. Tačiau šiandieninės ataskaitos pabrėžia, kad tiek praėjusio, tiek dabartinio laikotarpio investicijos galėjo būti panaudojamos tikslingiau ir labiau atliepiant regionų poreikius (European Commission, 2019; ESTEP, 2019).
Teoriškai Lietuvos regionai turi savo strateginio planavimo vienetus t.y Regionų plėtros tarybas (RPT), kurios pagal įstatymo joms priskirtas funkcijas bei pareigybes, yra atsakingos už tikslingą regionų plėtrą, regionų plėtros planų (RPP) tvirtinimą (daugiausiai ESI fondų finansuojamų projektų) bei kitas su tuo susijusias veiklas. Kalbant apie ES lėšų skirtų regionų plėtrai panaudojimą, RPT vaidmuo čia yra labai svarbus, nes jos priima sprendimus dėl regioninės svarbos projektų ir tvirtina RPP, kuriuose numatytų projektų įgyvendinimui yra panaudojamos ES fondų lėšos, tačiau jų įsitraukimo į regiono valdymą rezultatyvumas yra vertinamas ganėtinai kritiškai (Naginionytė ir Samasionokaitė, 2019).
Nacionalinės svarbos strateginiai dokumentai (Lietuvos regioninės politikos Baltoji knyga 2017, Nacionalinės regioninės politikos prioritetai 2030 – projektas, Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, 2016) ir ekspertų įžvalgos vis dažniau akcentuoja RPT ir su jomis susijusių institucijų pertvarkymo svarbą (Naginionytė ir Samasionokaitė, 2019). Atlikta esamos regioninės politikos analizė ir situacijos tyrimas parodė, kad iš dalies taip yra todėl, kad RPT įsitraukimas į regiono valdymą yra ribotas ir pasyvus (nepakankamai efektyvus/rezultatyvus) dėl struktūrinių aspektų ir daugiau patariamojo, o ne vykdomojo jų įgaliojimų pobūdžio bei daugiau techninio nei kokybinio ir strateginio narių įsitraukimo sprendžiant regiono plėtros klausimus (Ibid). Kitaip tariant, RPT nėra pilnai įgalintos priimti ir vykdyti strateginius sprendimus regiono mastu bei nėra už juos atskaitingos.
Iš dalies taip yra todėl, kad regioninė politika Lietuvoje tebėra labai centralizuota, o praktikoje sprendimai dėl regionų plėtrai svarbių projektų tikslingumo vis dar priimami sostinėje (Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, 2016). Tai atsispindi ir finansų statistikoje. 2007–2013 m. laikotarpiu RPT turėjo galimybę priimti sprendimus tik dėl maždaug 10,5 proc. ES fondų investicijų paskirstymo, kuris be viso ko dar ir labai griežtai reglamentuojamas (Ibid). Tai išryškina regioninės plėtros procesų strateginio formavimo ir valdymo bei pareigybinės atsakomybės problemą, o regioninę politiką įgyvendinančiose institucijose atsiranda nekokybiškos veiklos rizika.
Yra teigiama, kad kokybiškas valdymas – esminis aspektas siekiant efektyvaus regionų, pasižyminčiu pastoviu žemu gyventojų prieaugiu, vystymosi (European Commission, 2017). Atitinkamai, didėjančių socialinių ir ekonominių skirtumų Lietuvoje priežastimi dažnai yra įvardijama tai, kad regioninė politika šalyje vykdoma fragmentiškai, o regionų plėtros klausimai sprendžiami tik nacionaliniu lygiu ir tik investicinėmis priemonėmis (ESTEP, 2019).
Vienomis esminių priežasčių limituojančių regioninę plėtrą Lietuvoje yra laikomos: regioninio lygmens veikėjų, suinteresuotų regiono plėtra, trūkumas ir riboti regionų/savivaldybių įgaliojimai bei nepakankami gebėjimai ekonominės ir vietos plėtros skatinimo srityse (ESTEP, 2019). Europos Komisijos rekomendacijose Lietuvai yra pabrėžiama, kad regioninė atskirtis šalyje taip pat turėtų būti mažinama siekiant kokybiškesnių viešųjų (sveikatos, švietimo, susisiekimo) paslaugų prieinamumo (Europos Komisija, 2019). Žvelgiant į sveikatos priežiūros sistemos efektyvumo/kokybiškumo rodiklius, Lietuva yra raginama imtis šio sektoriaus reformų, daugiau įtraukti vietos tarnybas, kadangi bendra paslaugų kokybė yra neraminanti, skiriamos lėšos per mažos, o bendriniai rodikliai vieni prasčiausių (tam tikrose srityse net prasčiausi) ES (Ibid; Europos Komisija, 2017).
Vertinant RPT ar šį darinį atitinkančių (į jį panašių) regioninių institucinių vienetų veiklą kitose šalyse, tokiose kaip Švedija ar Suomija, kurių sociologiniai ir ekonominiai regioniniai rodikliai yra vieni geriausių ar netgi geriausi tiek ES, tiek Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) kontekste (šalys pasirinktos dėl geografinės lokacijos, sociologinių ir ekonominių rodiklių, decentralizacijos lygmens) (Eurostat, 2019; OECD, 2018; Malgorzata, 2014), matyti, kad šių darinių vaidmuo regioninės politikos formavime ir įgyvendinime yra daug svaresnis (Naginionytė, Samasionokaitė, 2019). Pavyzdžiui, Švedijoje, kurioje egzistuoja dviejų lygių savivalda, regioninės institucijos (regionų tarybos) turi juridinį statusą, užtikrintą finansavimą, tiesioginius narių rinkimus ir užima itin svarbų vaidmenį – atsakingos už sveikatos priežiūrą, regioninį viešąjį transportą, regionų plėtrą ir kitas su tuo susijusias veiklas. Tuo tarpu Suomijoje, kurios valdymo struktūra yra vienasluoksnė, vis dar nėra regioninio politinio organo, kuris autonomiškai atlieka jam priskirtas funkcijas per demokratiškai išrinktus ir politiškai atskaitingus vienetus (kaip Švedijoje) (Ibid). Tačiau regioniniu lygmeniu administravimą vykdo Ekonominės plėtros, transporto ir aplinkosaugos centrai, Regioninės valstybės agentūros bei regionų tarybos, kurios yra juridiniai vienetai, su užtikrintu finansavimu ir yra atsakingi už regioninę plėtrą, regioninės žemės naudojimo planavimą, regiono intereso formavimą bei kitus aspektus.
Nors Suomijoje regioninės paslaugos yra organizuojamos ir teikiamos savanoriško tarpsavivaldybinio bendradarbiavimo principu (kas šalyje yra dažnas atvejis), tai yra privaloma sveikatos priežiūros srityje, o už tai atsakingos tarpsavivaldybinės organizacijos (klasteriai) (OECD/UCLG, 2019). Regioninio valdymo lygmens stiprinimas Suomijoje yra vykdomas ir toliau – planuojama regioninės valdžios, sveikatos ir socialinių paslaugų reforma, grindžiama dar didesniu subsidiarumo ir decentralizacijos principu. Reforma (be visų kitų pakeitimų) planuojamiems, naujai sukurtiems autonominiams regioniniams dariniams taip pat suteiktų įgaliojimus pirminės ir specializuotos sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų srityse (Ibid).
Žvelgiant į minėtų šalių regioninės politikos santvarką ir žinant, kad jų sociologiniai ir ekonominiai rodikliai toki kaip, bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui ir pajamų regioniniai pasiskirstymai, regioniniai užimtumo rodikliai ir valstybės valdymo kokybės rodikliai (įskaitant vyriausybės vykdomą politiką, teikiamų viešųjų paslaugų kokybę ir valdžios patikimumą) yra vieni geriausių ar netgi geriausi tiek ES tiek EBPO šalių kontekste, esama Lietuvos regioninės politikos santvarka ir ypatingai RPT institucinė struktūra bei veiklos pobūdis kelia daug klausimų dėl šiuo metu Lietuvoje vykdomos regioninės politikos racionalumo, institucinės santvarkos efektyvumo ir lėšų skirtų regioninei plėtrai panaudojimo tikslingumo. Kitaip tariant, ar atsižvelgus į gerąsias užsienio praktikas, ekspertų įžvalgas ir esamos situacijos problemines sritis, neverta pagalvoti apie tai, kad institucionalizavus ir perstruktūrizavus RPT (regionų „šeimininkus“), galimai būtų sukurtos prielaidos efektyvesnės ir rezultatyvesnės regioninės politikos santvarkai šalyje? Tai ypatingai aktualu šių dienų kontekste, kai panaši intensija yra išreiškiama tiek nacionaliniame, tiek ekspertiniame lygmenyse (Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, 2016; ESTEP, 2019; European Commission, 2019; Naginionytė ir Samasionokaitė, 2019). Daugiau informacijos apie vykdomą projektą rasite čia.
EN