Alex Gibb – daugiau nei prieš 10 metų įsikūręs Lietuvoje britas, kuris kuria Lietuvai. Alex ne tik “Investuok Lietuvoje” ir “Kurk Lietuvai” Tarybų narys, mentorius, bet ir SEB banko prezidento patarėjas ir tvarios veiklos vadovas Baltijos šalyse. Ir tai tik maža dalis veiklos, prie kurios yra prisijungęs šis Lietuvos fanas. Su Alex‘u kalbamės apie lietuvių identitetą, šiuolaikinius lyderius ir reikalingus Lietuvai pokyčius.
Alex Gibb
Alex, jau kuris laikas gyvenate Lietuvoje, ar galėtumėte save jau bent dalele laikyti lietuviu?
Kai žmonės dabar manęs paklausia, iš kur aš esu – sakau, kad aš iš Vilniaus. Kai jie pakalba su manimi, sako – oho, Tu labai gerai šneki angliškai. Tada aš jiems užsimenu, kad iš tikrųjų aš esu britas, bet mano namai yra Vilniuje. Mano suvokimas apie identitetą yra toks, kad tu neturi būtinai būti iš Lietuvos ar gyventi Lietuvoje, kad jaustumeisi lietuviu, taip pat nebūtinai turi gyventi D. Britanijoje, kad jaustumeisi britu. Vienas mano draugas, kuris gimė ir augo Briuselyje, bet jo tėvai yra italai, jis jaučiasi italu, nors niekada negyveno Italijoje. Man tai buvo pirmasis susimaišiusios tapatybės pavyzdys. Kai aš augau, nuo 90-ųjų pradžios prasidėjo nacionalizmo mažėjimas, buvo visada noras būti globaliais, būti europiečiais, tuo tarpu Lietuvoje viskas vyko kiek priešingai, nes nuo nepriklausomybės atgavimo aiškiau pasireiškė tautinė savimonė, bendruomeniškumo suvokimas. Manau, kad labai svarbus ir istorinis aspektas, Laimono Briedžio knygoje „Vilnius: savas ir svetimas“ kalbama apie tai, kad 13 a. pr. Vilnius buvo apgyvendintas daugiausiai užsieniečių, o dabar maždaug 15 proc. sudaro etniniai lenkai, rusai ir kitos tautybės. Manau, kad šios skirtybės kultūriškai papildo miestą ir, žinau, kad yra žydų rusų, kurie atsikėlė čia gyventi ir dirba kūrybinėse industrijose, vadinasi, kad Vilnius jau gali svetingai priimti kitataučius ir sukurti jiems platformą augti ir tobulėti.
Kas, Tavo manymu, lietuvį paverčia lietuviu? Kokios tai savybės?
Aš visada klausiu savo draugų, kodėl aš, jų manymu, taip mėgstu Lietuvą ar lietuvius ir jie visada sako, nes „mes tokie draugiški ir atviri“. Aš tuomet galvoju: gan keista perspektyva, nes palyginus su kitomis šalimis, Lietuva nėra jau tokia draugiška ar atvira. Prieš 18 metų, kai aš pirmą kartą atvažiavau čia ir susiradau draugų, mums atsisveikinant jie visada sakydavo: „nepamiršk mūsų“. Ir net dabar jie kartoja tą patį, man tai yra gan keista. Tarkim Brazilijoje gali susirasti draugų itin greitai, bet aš labai mėgstu, kad Lietuvoje labai sunku susirasti draugų – reikia dėti gan daug pastangų, kad patektum po jų kiautu, bet kai patenki, tada pajauti, kad tai labai Tave apdovanojanti draugystė. Aš kelis metus gyvenau Lenkijoje ir mano lietuviai draugai vis klausdavo, kuo jie panašūs su lenkais ir aš jiems sakydavau, kad aš matau vien skirtumus. Dabar aš daugiau dirbu su latviais, estais ir taip pat nematau jokių panašumų. Yra toks lietuviškas juokelis, kad lietuviai džiaugiasi, kai dega jo kaimyno namai, o kai jų paklausi, kaip jie gyvena, jie visada atsakys, kad nieko gero, nors iš tikrųjų jų gyvenimas nėra jau toks blogas. Kita savybė yra žingeidumas, nuolatinis troškimas naujų žinių, informacijos, išminties, jie labai nori augti.
Lietuviai nėra labai tolerantiški kitiems, tai ypatingai atsiskleidė per pabėgėlių krizę, bet dažnai pastebiu, kad užsieniečius vertina kaip geresnius ekspertus ypač, jei jie yra vakariečiai. Ar Jūs esate tai pastebėjęs?
Tikrai taip, jei būčiau juodaodis afrikietis, mano istorija būtų visai kitokia. Kai pasirašiau pirmąjį kontraktą Lietuvoje, mano tuometinis vadovas sakė: „Nuostabu, dabar turime britą, jeigu įdarbinčiau juodaodę lesbietę, pilnai išpildyčiau įvairovės reikalavimus.“
Taigi, taip, būti vakariečiu yra privalumas ir, taip, matau daug netolerancijos. Kai matome politinę reklamą, kuri žada sustabdyti pabėgėlius, supranti problemos mastą. Turint omenyje Lietuvos istoriją, ir kokią pagalbą gavo šalis per pastaruosius dešimtmečius, keista, kad lietuviai nerodo noro dabar dalintis gėriu su kitais.
„Esu sėkmingas žmogus, nes aš esu savimi patenkintas, pažįstu save. Svarbu žinoti, kas Tau yra svarbu, kas padaro Tave laimingu.“
Alex Gibb
Kokių pokyčių reikia Lietuvai?
Manau, kad labai svarbu mažinti korupciją ir didinti politinį pasitikėjimą. Tai pokytis, kuris turi atsispindėti politinėje lyderystėje. Aš noriu jaustis saugus, kad jei mano vaikas pakliūtų į kokį nors incidentą, nusikaltėlis negalėtų papirkti policininko. Kitas aspektas – sveikatos sistemos reforma. Čia korupcija taip pat gaji. Iš esmės sveikatos sistemos kokybė yra gera, bet norėtųsi, kad jos prieinamumas būtų didesnis visoms socialinėms grupėms. Paskutinis aspektas būtų pokyčiai švietimo sistemoje. Dažnai mokyklose skatinama mokintis atmintinai, tačiau visiškai neskatinamas kūrybinis mąstymas.
Kokios turėtų būti pagrindinės šiuolaikinio lyderio savybės?
Integralumas ir pasitikėjimas, poreikis atiduoti duoklę visuomenei, bendruomenei. Šioje sferoje taip pat matau skirtumus tarp D. Britanijos ir Lietuvos. D. Britanijoje mes jaučiame, kad valdžia yra visuomenės rankose, Lietuvoje jaučiuosi lyg mes būtume valdžios rankose. Tai turėtų būti kultūrinis pasikeitimas, kuriam reikės dar kelių kartų.
Manau, kad svarbiausia šiais laikais ne įgūdžiai, bet tam tikros savybės. Nes tai, ko reikia šiandien, galima bus mesti pro langą po kurio laiko, nes rinka kaip ir jos poreikiai keičiasi. Svarbu kad būtum smalsus, kad galėtum dirbti komandoje, kad gali komunikuoti, lyderiauti, spręsti problemas – nors tai yra minkštosios savybės, bet jos yra kur kas svarbesnės.
Ką Jūs pavadintumėte sėkmingu žmogumi?
Esu sėkmingas žmogus, nes aš esu savimi patenkintas, pažįstu save. Svarbu žinoti, kas Tau yra svarbu, kas padaro Tave laimingu. Toks žmogus neturėtų būti valdomas ego ar godumo.
Kas daro Jus laimingu?
Per pastaruosius metus mano požiūris kiek pasikeitė, nes supratau, kad reikia vadovautis ne tikslais, bet vertybėmis. Taigi klausiu savęs ne, ar aš noriu šito darbo, ar noriu užsiimti būtent ta veikla, bet labiau, kaip aš tai noriu daryti, kuo noriu būti. Tai kur kas sveikesnis būdas gyventi.
Viena svarbiausių vertybių man yra bendradarbiavimas su kitais žmonėmis, nes taip gali pasiekti daugiau.
Ar jaučiatės gerai komforto zonoje? Kaip dažnai iš jos ištrūkstate?
Šiais metais nusprendžiau, kad turiu užsiimti muzika, nors iki tol niekada to nedariau. Manau, kad užtruko 6 mėnesius, kol prisiverčiau pradėti, bet jau dabar jaučiu, kad buvo tikrai verta, kad mane praturtino šis užsiėmimas.
Manau, kad svarbu treniruoti smegenų raumenį, išbandyti naujus dalykus, mokytis. Bet neturiu poreikio būti ne komforto zonoje grynai dėl adrenalino. Esu laimingas ten, kur esu, bet man patinka save išbandyti ir pastumti savo galimybių ribas.
Kaip kovojote su stresu? Gal turite kokių patarimų, kaip su juo tvarkytis?
Su stresu labai intensyviai susidūriau antraisiais universiteto metais. Tada turėjau sustoti ir apmąstyti, kodėl taip vyksta. Supratau, kad svarbu atskirti savo vertę nuo savo veiksmų. Aš galiu padaryti Tau kavos ir Tave aplieti, bet tai nepadaro manęs blogu žmogumi, nepakeičia to, koks aš iš tiesų esu.
Ar turite kokių kasdienių ritualų, kurie leidžia dirbti efektyviau?
Svarbiausia yra planavimas. Visų pirma, aš savo pašto dėžutę naudoju kaip to do sąrašą: kai aš atlieku kažkokią užduotį, aš iškart ištrinu su ja susijusį laišką. Kitas dalykas – galvoti apie konkrečias išeigas ir kaip to pasiekti. Taigi manau, kad planavimui skirtas laikas niekada nebus prarastas.
Vienas dalykas, kurio niekada nepakartotumėte?
Nesu tas žmogus, kuris gailisi. Manau, kad svarbiausia visada išstoti esant neteisybei, nors ir neturi konkretaus sprendimo, kaip su ja susitvarkyti. Manau, kad aš šiuo atveju esu išmokęs pamoką, nes kartą išstojau per vėlai ir negyniau savo kolegų taip, kaip manau, kad turėjau. Bet norėčiau pabaigti kiek linksmiau: kartą per savo draugo bernvakarį teko gerti bebro sekretą, to tikrai niekada nenorėčiau daugiau pakartoti!
EN