Kiek prisimenu savo vaikystę, dažnai troškau vaidinti, būti scenoje. Dar besimokant pradinėse klasėse teko vaidinti įvairiuose renginiuose. O rimtesni vaidmenys prasidėjo 11-oje klasėje. Mokyklos teatras man leido scenoje išlaisvinti savo kūrybiškumą bei padėjo pagrindą tolesniam keliui teatre.
Įstodamas į universitetą ir prisijungęs prie teatro grupės (režisieriai Viola Večerskienė, Rimas Giedraitis, Julius Dautartas), padariau vieną iš racionaliausių savo sprendimų. Nuo 2011 m. kasmet teatre suvaidinau turbūt daugiau nei po 10 kartų, galėjau įsikūnyti į begalę vaidmenų ir vaidinti skirtingose Lietuvos teatrų salėse. Teko vaidinti Vilniuje, Palangoje, Panevėžyje, Alytuje.
Spektakliai leido įsikūnyti į piktus, jautrius, laimingus, ant gyvenimo krašto stovinčius, tačiau ir gyvenime daug pasiekusius personažus. Įsijausti į šiuos vaidmenis buvo labai sunku, tačiau tai leido geriau suprasti kitus žmones, jų patiriamas emocijas, išgyvenimus, pasitenkinimą. Teatre ilgiausiai teko vaidinti spektaklyje „Vilniaus getas“, kuriame teko žydų marionetės vaidmuo. Taip pat vaidinau spektakliuose „Tas pats Munhauzenas“ (Feofilo fon Munhauzeno vaidmuo), „Langų istorijos“ (3 skirtingi vaidmenys), „Kalėdų pasaka“ (istorijų pasakotojo vaidmuo), „Filosofų ir mūzų simpoziumas arba kad tos mintys nedūlėtų“ (filosofo Epikūro vaidmuo) ir kt.
Be teatro buvo ir kinas – filmas „Redirected“, o svarbiausias buvo „Vilniaus getas“ – filmas, į kurį buvo įdėta daugiausiai laiko, idėjų ir pastangų. Filmavimai nuo ryto 9.00 val. iki pat vėlaus vakaro skirtinguose Lietuvos miestuose, sutikti nauji žmonės, perlipimas per savo ego ir galimybė suprasti aktoriaus profesiją. Tačiau visus iššūkius ir trūkumus atpirko puikus rezultatas – filmas pateko į Kino pavasario programą. Be to buvo rodomas ir pačiame Izraelyje, kuris labiausiai ir yra susijęs su filmo turiniu.
Tačiau be šių kūrybinių aspektų buvo kai kas daugiau – vertybės, sutikti žmonės, patirtos emocijos, nauji gebėjimai. Teatras labai daug davė mano profesiniame gyvenime. Galėjau tobulinti savo komunikacinius įgūdžius, efektyviai dirbti komandoje, sugebėti derinti skirtingus interesus. Pirma, teatras man – ne tik komunikacijos priemonė, tačiau ir didelė komunikacijos mokykla. Nesvarbu, kokios tavo kalbos manieros, balso variacijos, teatre tu gali mokytis naujų taisyklių ir būdų komunikuoti su kitais. O tai labai padeda profesiniame gyvenime – bendrauti su skirtingais žmonėmis, dirbti su klientais ir kolegomis yra daug lengviau.
Antra, komandinis darbas su 15-20 skirtingų žmonių padeda suprasti, jog vienas negali tiek pasiekti, kiek gali visa komanda. Įeidamas į sceną tuo pačiu metu jautiesi vienas prieš publiką, tačiau jauti, kad už tavęs stovi tavo draugai ir kolegos, kurie darys viską, kad žiūrovai gautų didžiausią pasitenkinimą ir aš pats jausiuosi „saugus“. „Saugumas“ – tai galimybė atskleisti savo kūrybiškumą, parodyti visą save – piktą, laimingą, nepatikimą, engiantį kitus, besidžiaugiantį kitų sėkme. Tik teatre galėjau geriausiai suprasti komandinio darbo prasmę – tai lyg organizmas, kuris dirbdamas sinchroniškai leidžia mums augti, kurti, tobulėti.
Interesų derinimas buvo vienas iš didžiausių privalumų, kuriuos galėjau gauti vaidindamas teatre. Čia sutikau psichologų, komunikacijos specialistų, ekonomistų, teisininkų. Jie ne tik skirtingi profesiniame gyvenime, tačiau jie visiškai kitokie savo požiūriu į gyvenimą, vertybes, tam tikras emocijas ar situacijas. Kiekvieną dieną su jais bendraujant, kuriant ar dirbant, aš galėjau gauti neįtikėtinai daug – lengviau suprasti kitus ir padėti jiems, tinkamai priimti kritiką ir iš jos pasimokyti, greičiau tobulėti ir kurti geresnį save.
Visos šios kompetencijos neatėjo savaime. Didelis darbo krūvis, tam tikra prasme paaukotas asmeninis gyvenimas, turėjo ir savo kainą. Tačiau nauda, kurią aš gavau buvo neįtikėtinai didelė – sutikti žmonės, patirtos emocijos spektakliui pasibaigus, yra ta varomoji jėga, kuri padeda judėti ir dabar – kurti, padėti kitiems, tobulėti.
Šiuo metu jaučiuosi, jog vaidindamas teatre studijavau papildomai dar vieną specialybę – savęs pažinimą. Laukiant vienam užkulisiuose valandą ar daugiau, repetuojant po 7-8 valandas per dieną, būnant sau netinkamoje aplinkoje aš turėjau galimybę suprasti, ko aš noriu gyvenime, kokios aš noriu šeimos, kokie žmonės turėtų mane supti, ką aš noriu duoti savo bendruomenei, savo miestui ir šaliai.
EN