Jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ alumnų asociacija tęsia praėjusių metų kartos projektus ir toliau kuria naujienlaiškį “Aktualijos! O ką manai Tu?”, skirtą mokytojams geriau pasiruošti pilietinio ugdymo pamokoms.
Vienas iš pagrindinių šio projekto tikslų yra ne tik skatinti diskusijų kultūrą pamokų metu, bet ir aptarti pasaulio aktualijas, kurios mažiau nušviečiamos Lietuvos žiniasklaidos arba yra labiau specifinio pobūdžio, bet ne mažiau aktualios. Šio numerio pavyzdys – kurdai, gyvenantys Turkijoje.
Kviečiame paskaityti specialiai naujienlaiškiui pateiktą VU TSPMI dr. Konstantino Andrijausko komentarą šia tema:
Daugiau nei 30 milijonų žmonių apimanti kurdų bendruomenė yra ketvirta didžiausia Vakarų Azijos/Vidurio Rytų regiono tauta. Nepaisant dabartinio savo skaičiaus, gilių ir turtingų tradicijų bei unikalios tapatybės, ji yra viena svarbiausių pasaulio etninių grupių, nesugebėjusių sukurti savo nepriklausomos valstybės šiuolaikinėje istorijoje. Priešingai, tradicinė jų gyvenamoji erdvė (Kurdistanas) XX amžiuje buvo padalinta tarp keturių kokybiškai naujo pavidalo regiono valstybių, kiekvienoje iš kurių kurdai atsidūrė mažumoje. Didžiausia jų dalis virto būtent Turkijos Respublikos pavaldiniais. Ši daugiatautės Osmanų imperijos griuvėsiuose iškilusi šalis bandė sukurti etninių turkų dauguma pagrįstą nacionalinę valstybę Vakarų pavyzdžiu. Sekuliarus kalbiniu požiūriu besiskiriančių turkų nacionalizmas sukėlė ilgalaikę įtampą su svarbiausiomis šalies etninėmis mažumomis: armėnais, arabais ir kurdais. Dalis pastarųjų, Turkijoje sudarydami antrą pagal dydį, kompaktiškai jos pietryčiuose gyvenančią tautinę bendruomenę pradėjo siekti savo apsisprendimo teisės ir nepriklausomybės, be kitų politinės kovos priemonių naudojantis ir teroristiniais metodais. XXI amžiaus pradžioje Turkijos valdžioje įsitvirtinus religinę islamiškąją, o ne etninę turkiškąją, tapatybę pabrėžiančioms politinėms jėgoms, atrodė, kad susitaikymui su to paties tikėjimo kurdais neliko didesnių kliūčių. Vis dėlto, neturintiems savo valstybingumo kurdams nacionaliniai prioritetai visada buvo svarbesni nei religiniai. Prieš penkmetį prasidėjęs Arabų pavasaris ir jį lydėjusi bendroji suirutė regione buvo kurdų suvokta kaip retai pasitaikanti galimybė pasiekti savo ilgai puoselėtą tikslą. Deja, visos keturios suinteresuotos valstybės (Iranas, Irakas, Sirija ir Turkija), žinoma, tai laikė tiesiogine grėsme sau, o pastaroji ėmėsi lyderės vaidmens sprendžiant „kurdų problemą“ savo pačios teritorijoje ir kaimyninėje sudėtingo pilietinio karo alinamoje Sirijoje. Dalies radikaliai nusiteikusių kurdų sugrįžimas prie teroristinių išpuolių didžiausiuose Turkijos miestuose gali būti laikomas sunkiai pateisinamu atsaku į šią politiką. Problemą dar labiau išryškina tai, kad šioje šalyje aktyviai veikia ir religinės prigimties teroristinės organizacijos, su kuriomis kovoja tiek Turkijos vyriausybė, tiek ir kurdai. Pastarieji jau yra pakloję būsimo valstybingumo pagrindus karo draskomose Irako ir Sirijos teritorijose, tad Turkija bijo, kad nepriklausomo „Kurdistano“ (at-)gimimas įvyks ir jos teritorijos sąskaita.
Daugiau informacijos, socialinių medijų atgarsius bei diskusinius klausimus galite rasti paspaudę čia.
EN