Užsienio investicijas skatinančios agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas spaudoje ar renginiuose dažnai išsako, ko reikia Lietuvai, kad būtume patrauklesni bei ryškesni investuotojų akims. Siūlome ne tik susipažinti su Manto Katino pozicija dėl Lietuvos aktualijų, bet ir su jo mintimis, kas yra laimė, kur semtis įkvėpimo bei kaip kovoti su arogancija. Mantą kalbina programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė Živilė Nečejauskaitė.
Kas Jums yra laimė?
Laimė man yra du labai svarbūs dalykai. Vienas iš jų – artimi žmonės ir buvimas su jais. Dažnai sėkmingi karjeros žmonės, neišlaikę balanso, praranda ryšį su tėvais, su vaikais, su draugais. Aš tą labai anksti supratau ir labai saugau šią sritį. Kita dalis, kaip antrasis drugelio sparnas, yra kūryba. Sritis, kuri man suteikia labai daug laimės, yra kurti ten, kur man įdomu, kur esu stiprus ir kur tai daryti prasminga. Šių dviejų dalykų balansas, jų harmonija man ir padeda būti laimingu.
O kaipgi su materialiniais dalykais? Ar jie kažkiek prisideda prie Jūsų laimės kūrimo?
Pinigai ir turtas – tai kaip kepurės ant vandenyno, aš daug metų sintetinau tuos žodžius, ką jie reiškia, bet po jais yra šimtai knygų. Jose slepiasi daugybė laisvių – finansinė, laiko, statuso, nepriklausomybės nuo išorinių faktorių. Daug daug skirtingų dalykų. Jie turi daug įtakos. Štai kad ir kūrybos laisvė, kai tau nereikia sukti galvos apie uždarbį iš kūrybos, kai tau niekas nenurodo, ką tu turi kurti, o ko ne. Tad jei neturi finansinės laisvės, turi daug apribojimų. Dažnai dirbi darbą, kuris tau yra „pusė velnio”, bet aprūpina materialiai, ir atsisakai to, kas teikia malonumą. Tad man materialiniai dalykai reikalingi, kad galėčiau daryti tai, kas daro mane laimingą, bet ne tam, kad pasipuikuočiau prekiniais ženklais.
Ar sunku bendrauti su žmonėmis, kurie daug dėmesio skiria materialiniams aspektams?
Aš ieškau žmonių, kurie yra stiprūs, įkvepiantys, dvasingi, įdomūs pašnekovai. Didžioji dalis žmonių neišlaiko balanso. Aš pats kartais jį prarandu. Tuomet kyla klausimas – kiek nukrypęs tas balansas? Jei žmogus atsitraukia nuo savo šeimos, skauda tik jam pačiam. Su juo bendrauti man nesukelia diskomforto, aš tiesiog matau, kad jo pasirinktas kelias jam atneš daug skausmo. Niekada nenoriu būti mokytoju, nes tokio niekas nenori ir nemėgsta, tačiau jeigu žmogus nori apie tai šnekėtis, šnekamės. Ko nemėgstu, tai arogancija. Yra daug sėkmingų žmonių, kurie yra itin arogantiški ir čia aš jau sunkiai susitvardau, jaučiu asmeninį tikslą tą aroganciją nužeminti, nes arogancija yra žmogaus kompleksai, noras save laikyti aukštesniu negu kiti.
Gal atskleistumėte, kaip kovojate su ta arogancija?
Intelektu, žodžiais, elgesiu tiesiog „nusodinu” tokį žmogų. Turėjau keletą tokių situacijų savo karjeroje – kažkodėl tokie žmonės vertina „kietą” būdą, t.y. nepasiduoda tau, kol „nenusodini“, o tuomet sako: „Viskas, gerbiu.”.
Minėjote, kad vienas iš laimės aspektų yra kūryba, o kas Jus įkvepia?
Kūryba turi kelis šaltinius – nuo paauglystės labai daug skaitau. Bėda, kad domiuosi labai daug stilių – nuo grožinės literatūros iki fantastikos. Tad manyje yra labai didelis kiekis skirtingos informacijos, tik klausimas, kaip ją ištraukti ir susintetinti, sukurti kažką naujo? Bet, kad tą darytum kokybiškai, reikia, kad tavo smegenys būtų „šviežios”. Tam yra daugybė skirtingų būdų – bėgioju, su draugais turime nedidelį laivą, tad kartais pakeliame bures. Skiriu nemažai laiko sau. Turiu vienišiaus sindromą, man patinka pabūti su savimi, nusodinti savo mintis ir jas išskaidrinti. Ir jeigu tu tą kokybiškai darai, tos žinios pradeda jungtis ir tu imi kurti.
O kaip su savęs nuteikimu? Ar turite kokių ritualų sėkmingos dienos pradžiai?
Rytas man tikrai ne lengva dienos dalis. Žinau, kad sėkmingi žmonės labai anksti keliasi, sportuoja ir kimba į darbus – kelis kartus bandžiau, bet mano organizmas kol kas atmeta tokį variantą. Aš labai lėtai startuoju, geriausia ką iki šiol pavyko iš savęs išspausti – darau nedidelę mankštą ryte ir skaitydamas laikraščius geriu kavą. Man tas rytinis, lėtas įsivažiavimas labai svarbu – labai nemėgstu dienos pradėti nuo sunkaus susitikimo. Deja, ne visada taip gaunasi.
Ar Jūsų karjeroje buvo situacija, kurios nebekartotumėte?
Nemanau. Su bandymu surasti savas klaidas turiu labai savitą požiūrį – manau, kad analizuoti klaidas nėra geras būdas pažinti save. Daugiausiai žmonės gailisi to, ko nepadarė. Dažnai paklausti apie klaidas, sako, kad gailisi, kad dar daugiau pastangų neskyrė svajonės siekimui, kažko nepadarė, neskyrė tam laiko. Patirtis, net jeigu ji yra sunki, tampa tavo įkvėpimo šaltiniu, nebent yra įskaudinami žmonės, tuomet paliekamas nemalonus antspaudas. Laimei, nesu aštrus žmogus ir nesu kažko įžeidęs taip stipriai, kad tektų gailėtis.
Esate turėjęs daugybę patirčių – nuo žurnalistikos iki reklamos vadybos, ar jas dažnai panaudojate dabartiniame darbe?
Manau, panaudoju visą paletę. Vienu metu buvau ėmęs pavydėti žmonėms, kurie yra orientuoti į „gylį”, t.y. yra tam tikros srities, kaip ekonomika ar finansai, specialistai. Tačiau stebint, kas vyksta pasaulyje, kokiu greičiu viskas keičiasi, kai vienos profesijos išnyksta kas 10 ar net kas 5 metus, o kitos nuolat kinta, manau, žmonėms reikia to horizontalumo, tos patirčių įvairovės, tų skirtingų žinių, kurios leidžia miksuoti esamas savybes ir kurti naująsias. Man dabar labai daug padeda buvusios patirtys – aš labai sąmoningai iškeliavau nuo žurnalistikos prie rinkodaros, tai užtruko bent penketą metų. Dirbdamas žurnalistu pamačiau, kad yra labai žemos profesinės lubos, t.y. pradirbus kelis metus tampa labai sunku tobulėti, daug kas lieka tame pačiame lygyje. Tai labai maža, sekli rinka Lietuvoje ir netrunki įsitikinti, kad nėra kokybinių kopėčių. Tas suvokimas man įžiebė žinutę, kad reikia save nukreipti kitur ir po truputėlį per viešuosius ryšius iškeliavau į rinkodaros, reklamos sritį. Tačiau matydamas, kad tai taip pat nėra plati sritis, pasirinkau skaitmeninį verslo vystymą ir šiandien dienai tai yra labai plati kategorija, ją gali panaudoti tiek skirtinguose versluose, tiek ateities pokyčių numatyme, tiek inovacijose. Būtent prie inovacijų kol kas esu labiausiai prisirišęs, man ši sritis patraukliausia.
Ar manote kad žurnalistikos ir rinkodaros srityse kažkas pasikeitė?
Kaip tik neseniai spaudoje sumirgėjo straipsniai apie žurnalistus ir tuos, kas jiems daro įtaką. Šiandien žurnalistai paprasčiau ir lengviau dalijasi informacija ir įvairiom patirtimis. Pati žurnalistika taip pat pasikeitusi į gerą, tačiau kokybiškos žurnalistikos kiekis yra labai nedidelis.
Kokios šalys Lietuvai galėtų būti pavyzdys žurnalistikos srityje?
Žurnalistika visame pasaulyje išgyvena krizę dėl paties verslo modelio nykimo, dėl reklamos modelio nykimo, net ir labiausiai pažengusiose šalyse kaip JAV ar Didžioji Britanija. Be abejo, jei jau ieškome atspirties taško, didelės rinkos gali pasiūlyti kokybę – anglosaksiškose šalyse galima nuo jaunų dienų dirbti žurnalistu, tapti tos srities specialistu, už tai gauti pripažinimą ir pagarbą.
Ką manote apie žurnalistiką ir visuomenės nuomonės formavimą – ar didelę įtaką Lietuvos žiniasklaida turi formuojant žmonių nuomones? Ar ji turi kokį vaidmenį edukuojant visuomenę?
Manau, tikrai turi didelę įtaką. Žurnalistika – ta sritis, kurią vis dar labai mėgstu ir kartais skaudu būna matyti, kaip ji veikia visuomenę. Ypač komercinė žiniasklaida. Geriausias to pavyzdys – publicistinės laidos, kurios būna nukreiptos į kriminalistiką, į tokią nuogą ir žalią. Visi psichologijos ekspertai tvirtina, kad toks negatyvas iš esmės neturi mokomosios vertės, tai yra grojimas žmogaus tamsiomis emocijomis bei įtaiga. Komercinės televizijos dažnai pasikliauja vien reitingais, dingsta sąmoningumas, atsakomybė. Galima būtų tai spręsti toms kelioms komercinėms televizijoms susivienijus nebeskleisti tų žalingų visuomenei temų, bet kurti turinį, kuris yra šou, kuris reitingus „pasiima” iš teigiamų emocijų. Bet tam reikia susitarimo dėl socialinės atsakomybės.
O kokių vertybių mūsų visuomenėje labiausiai trūksta?
Lietuvoje turime sutrūkinėjusią pasitikėjimo grandinę tarp įvairių visuomenės grupių: žmonės nepasitiki politikais, politikai nepasitiki žmonėmis, verslas nepasitiki valstybe – yra įtikėjimas, kad kažkas gali ir nori kažką apgauti. Kai nėra pasitikėjimo, atsiranda labai daug nekokybiškos komunikacijos, neaiškių veiksmų, sekimo ir kontrolės. Mes visi tampame neefektyvūs kaip visuomenė. Prisiminkime, iš ko kilo Lietuva – iš mažyčių kaimų, natūralu, kad gyvenant nedidelėje bendruomenėje laimės ir gerovės kūrimas yra grindžiamas pasitikėjimu.
Pakalbėkime apie ateitį. Kokie iššūkiai laukia Lietuvos netolimoje ateityje?
Iššūkių jau dabar mums netrūksta – pasaulis labai greitai keičiasi. Tiek geopolitinė situacija yra sudėtinga, tiek mūsų šalis nėra perlipusi to saugaus barjero, bet ne karine prasme. Mes vis dar augame, stiebiamės, save išlaikome ir būtent todėl reikia investuoti į visas įmanomas modernias reformas ir inovacijas. Deja, jų trūksta. Ne kartą esame diskutavę, kad Lietuvos ateitis slypi modernioje ir tvarioje švietimo sistemoje. Tad jei ji taptų itin inovatyvi, Lietuvoje turėtume daugiau veržlių, kūrybingų ir išsilavinusių žmonių, kurie geba patys savimi pasirūpinti. Visuomenė bręsta pokyčio pradžiai, bet dar nieko nevyksta – nesijungia universitetai, vidurinėse mokyklose nėra diegiamos inovatyvios mokymo metodologijos. Bent jau aš jų šiuo metu nepastebiu.
Keliaukime dar labiau į ateitį – kokia bus Lietuva 2116-aisiais Jūsų akimis?
Esu optimistas ir tikiu, kad Lietuvai pavyks visas tas inovacija prikelti, reformuoti sritis, kurios mums svarbios ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad Lietuva taps pažangia valstybe, tokia kaip Šiaurės šalys – laiminga ir gebanti savimi pasirūpinti ir padės toms šalims, kurios yra į rytus nuo mūsų. Padės žengti tą žingsnį pirmyn, kuris reikalauja nemažai laiko.
O kokios Jūsų prognozės skaitmenizacijos srityje?
Čia bus tokių pokyčių, kad dabar žmonėms jie būtų net protu nesuvokiami Informacinės technologijos geba tiek dalykų nuveikti, kad nemažai žmonijos profesijų tiesiog išnyks dėl skaitmenizacijos. Dėl šios priežasties mes labai daug kalbame apie švietimo sistemos gebėjimą ugdyti mūsų jaunime IT raštingumą ir ateities visuomenė būtent naudodama šį įrankį sugebės kurti pridėtinę vertę. Kuo daugiau Lietuvos žmonių tą mokės, tuo didesnę tikimybę turėsime, kad sėkmingai prisitaikysime prie pokyčių, kurie laukia pasaulio. Jeigu keisis pasaulio rinka, nyks tokios profesijos kaip pilotai ar taksistai, mes turime būti pasiruošę šiuos pokyčius priimti.
Ir pabaigai, esate kalnų entuziastas – kodėl jie Jus taip traukia?
Įveikti kalną man – įveikti save. Negaliu pasigirti, kad įkopiau į daugybę kalnų, tačiau man kopimas teikia didžiulį malonumą. Vėl gaunu tą galimybė pamedituoti ir pabūti su savimi, išvalyti savo mintis ir susintetinti turimą informaciją.
EN