Dažnai kalbama, kiek daug problemų Lietuvoje, tačiau tas netobulumas, pasak 23 metų psichologės ir rašytojos Unės Kaunaitės, kaip tik ir yra Lietuvos tobulumas. Puikiausia erdvė įgyvendinti savo idėjas. Todėl jauniems ir veikliems žmonėms reikia sugrįžti, nes Lietuvoje labiau nei kur kitur gali atskleisti savo gebėjimus.
U. Kaunaitė grįžo į Vilnių po ketverių metų bakalauro studijų Švento Andriaus universitete Škotijoje, Jungtinėje Karalystėje, ir nuo šių metų rugsėjo dalyvauja programoje „Kurk Lietuvai“. Bet kuriuo atveju būtų grįžusi – po magistro ar doktorantūros studijų, nes išvykusi visada ilgisi namų. Dabar turi ir džiuginančią galimybę nuveikti ką nors naudinga Lietuvai.
„Galbūt dėl to taip noriu grįžti, nes nuolatos, net išvažiavusi, palaikau artimus ryšius su tėvais, giminėmis, draugais Lietuvoje. Turbūt jokių kitų žmonių, bent kol kas, nesuprasiu taip, kaip dabar suprantu lietuvius, nes čia užaugau, gerai pažįstu visą kultūrinį kontekstą. Mus sieja ir kalba. Manęs daug kas klausia, ar galėčiau rašyti angliškai. Nežinau, galbūt svetur pagyvenusi 20-30 metų. Tačiau jokios kitos kalbos, bent dabar man atrodo, negalėčiau taip valdyti ir suprasti kaip savo gimtosios. Negalėčiau ir išreikšti savęs taip, kaip išreiškiu gimtąja kalba“, – sakė jaunoji rašytoja, 2011 metais sėkmingai debiutavusi romanu paaugliams „Sudie, rytojau“. Dar šiemet turėtų pasirodyti antrasis U. Kaunaitės romanas jau vyresnei auditorijai „Žmonės iš Alkapės“.
Su kolege Laura Valauskaite „Robotikos akademijoje“. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Sugrįžėlė tikisi, kad visada rašys, kad ir ką veiktų gyvenime. Studijuodama Škotijoje rašė į jaunimo žurnalą „Pašvaistė“ ir dabar yra viena jo koordinatorių. Stengiasi pernelyg nenutolti ir nuo teatro bei kino. Penkerius metus Vilniuje lankė „Elementoriaus“ teatro studiją, dvejus – „Skalvijos“ kino akademiją. Švento Andriaus universitete pastatė į anglų kalbą išvertusi Juozo Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“.
Unė kilusi iš architektų šeimos. Močiutė – aktorė, režisierė, skaitovė Lilija Žadeikytė. Prosenelis – teatro ir kino aktorius bei režisierius Aleksandras Žadeikis. Šia linija turbūt ateina trauka literatūrai, teatrui ir kinui. O susidomėjimas psichologija gali būti iš senelio – gydytojo psichiatro Algirdo Kauno.
Neišverčiama
Unė baigė Vilniaus licėjų. Ten mokėsi ir vyresnė sesuo Ramunė. Kompiuterių mokslų magistrė R. Kaunaitė po studijų Londone dvejiems metams išvyko dirbti į Singapūrą. Unė pasirinko studijuoti Švento Andriaus universitete Škotijoje. Nors turėjo galimybę mokytis ir Londono universitetiniame koledže, nusprendė, kad ramesnio būdo žmogui labiau tiks ne didmiestis, o mažas 30 tūkst. gyventojų miestelis ant jūros kranto. Švento Andriaus universitetas šių metų Jungtinės Karalystės reitinguose yra trečias stipriausias.
Kaip Škotijoje įprasta, pirmaisiais metais Unė studijavo tris pasirinktus dalykus: psichologiją, tarptautinius santykius ir socialinę antropologiją. Po dvejų metų galėjo rinktis tik psichologiją, tačiau labai patiko socialinė antropologija, todėl baigė dvigubo bakalauro studijas. Tokiam apsisprendimui įtakos turėjo vieno antropologijos dėstytojo mintys. Jam atrodė, kad antropologija labai panaši į literatūrą. Rašydamas antropologijos darbą, viską perleidi per save. Tam tikra prasme rašai kūrinį, pagrįstą tikrais faktais, tarsi kurtum dokumentinį filmą.
„Bakalauro darbui atlikti tyrimų daugelis studentų veržėsi į Braziliją ar dar kur nors. Aš norėjau tyrinėti tą bendruomenę, kurioje esu. Sugebėti atsitraukti ir per atstumą, iš šalies pamatyti procesus, kuriuose pats dalyvauji, man atrodo sunkiausia“, – sakė pašnekovė.
U. Kaunaitės bakalauro darbo tema buvo dovanų kultūra Lietuvoje. Tokia idėja Švento Andriaus universiteto studentei kilo supratus, kad kasmet po Kalėdų tik ji ir dar viena lietuvė atveža dovanų, lauktuvių, tame pat namelyje gyvenantiems žmonėms ar draugams. Kiti to nedaro. Niekaip negalėjo išversti į anglų kalbą ir žodžio „lauktuvės“. Tada pasidarė įdomu, kodėl lietuviai turi tokį stiprų impulsą dovanoti dovanas, ypač iš kur nors grįžę. Išskirtinė lauktuvių tradicija, matoma ir kalboje, tyrinėtojos manymu, pirmiausia sietina su nuoširdžiais žmonių ryšiais. Lietuvoje bet kokiems santykiams labai svarbus asmeniškumas ir dovanos jį padeda sukurti.
Kas aktualu ir naudinga
Gerai studentei, nuo pirmųjų metų Švento Andriaus universitete dirbusiai psichologijos laboratorijose, buvo pasiūlyta doktorantūros vieta peršokant magistro studijas. Dar vykstant svarstymui dėl finansavimo, U. Kaunaitė parašė paraišką programai „Kurk Lietuvai“. Norėjo grįžti į Lietuvą ir sulaukė tokio pasiūlymo. Doktorantūra nukelta į ateinančius metus, ir jei norėtų, galėtų kitą rugsėjį pradėti studijas pasirinktoje srityje – autobiografinė atmintis ir autizmas.
„Mane labai domina žmonių atsiminimai ir kaip apskritai mes atsimename, – kalbėjo psichologė. – Įžvelgti, kaip veikia sistema, gali padėti jos sutrikimai. Autobiografinės atminties sutrikimų dažnai turi autistai. Autizmas – labai opi mūsų visuomenės problema, nes autistų kasmet daugėja. Reikia tyrimų, kad būtų galima padėti sergantiems žmonėms. Kartu geriau suvoksime, kaip veikia mūsų atminties mechanizmai.“
Mergina dar nežino, ką nuspręs veikti po metų. Dabar ji įsitraukusi į pirmąjį programos „Kurk Lietuvai“ projektą ir tikisi prisidėti sprendžiant aktualią Lietuvos švietimo problemą – skatinti vaikus dar mokykloje domėtis tiksliaisiais, gamtos ir technologijų mokslais. Lietuvos moksleivių rezultatai, kaip rodo tarptautiniai PISA testai, gerokai prastesni nei pasaulio valstybių vidurkis. Tie dalykai jiems atrodo sunkūs, sausi ir neįdomūs. Taip pat trūksta supratimo, kaip jie galėtų būti pritaikomi kasdieniame gyvenime. Galiausiai rezultatas toks: net 46,4 proc. Lietuvos studentų universitetuose renkasi socialinių mokslų specialybes ir vos ketvirtis – tiksliuosius, gamtos ir technologijų mokslus, nors būtent tokių specialistų trūksta Lietuvos pramonės ir verslo įmonėse, o daugiausia bedarbių – iš socialinių mokslų srities.
Programos „Kur Lietuvai“ dalyvės U. Kaunaitė ir Laura Valauskaitė domisi tarptautine patirtimi ir gerosiomis iniciatyvomis Lietuvoje. Pavyzdžiui, „Robotikos akademija“ organizuoja būrelius visoje Lietuvoje ir moko vaikus žaidimų forma programuoti, konstruoti robotus ar valdyti juos mintimis: būsi susikaupęs, važiuos į priekį, jei atsipalaidavęs – riedės atgal.
Kartu su darbo grupe Švietimo ir mokslo ministerijoje parengti siūlymai, kaip geriausia skatinti vaikus domėtis tiksliaisiais, gamtos ir technologijų mokslais dar mokyklose, bus pristatyti ateinantį sausį. Antrą projektą U. Kaunaitė norėtų skirti žinių apie psichikos ligas sklaidai Lietuvoje. Pavyzdžiui, kitose šalyse kasmet rengiama Psichikos sveikatos ir žinių savaitė. Visuomenė šviečiama įvairiomis formomis.
„Lietuvoje – ypač dėl mūsų sovietinės patirties – gaji psichikos ligų baimė. Gali paskambinti į darbą ir pasakyti, kad neateisi, nes sergi gripu, bet niekada neprisipažinsi, kad paūmėjo depresija. Bijotum, kad su tavimi nebebendraus kaip anksčiau, – lygino psichologė. – Tačiau depresija iš tiesų sunki liga, nėra tiesiog bloga nuotaika, ir žmogus jos nepasirenka.“
U. Kaunaitė jau antrus metus dėsto Nacionalinėje moksleivių akademijoje dviejų paskaitų ciklą apie psichikos ligas. Pasak lektorės, paaugliai dažnai būna emociškai paveikti ir daugelis psichikos ligų atsiranda sulaukus maždaug 18-19 metų. Paauglystė – labai rizikingas laikotarpis, ypač turint galvoje, kiek Lietuvoje būna savižudybių.
Po sėkmingo debiuto
Susitikimas su skaitytojais Kaišiadoryse. / Asmeninio archyvo nuotrauka
„Turbūt jau galiu pasakyti, kad rašiau visą gyvenimą. Pradėjau nuo mažų kūrinėlių, pasakų, rašiau straipsnius į mokyklos laikraščius, kasmet dalyvavau jaunųjų filologų konkursuose. Ir kiekvienais metais mano kūriniai ilgėjo. Dvyliktoje klasėje parašiau pirmąjį romaną. Mokytoja Vilija Dailidienė (ją laikau savo pirmosios knygos krikštamote) patarė dar padirbėti prieš siunčiant romaną į leidyklą. Taisiau juodraštį visus pirmuosius studijų metus“, – prisiminė romano „Sudie, rytojau“ autorė.
Jaunoji rašytoja nesitikėjo tokio sėkmingo debiuto. Net ir baisoka buvo – pirmoji knyga. Tačiau 2012-aisiais ji pateko į „Metų knygos“ rinkimus ir sulaukė labai daug dėmesio. Romanas keliavo į bibliotekas, mokyklas. Jį analizavo mokiniai. Į pokalbius kviesta pati autorė.
Dabar U. Kaunaitei neramu dėl antrosios knygos. Romanas „Žmonės iš Alkapės“ turėtų išeiti iki Naujųjų metų. Alkapė – nedidelė šalis Europoje. Iš jos į Didžiąją Britaniją išvažiuoja studijuoti ir gyventi knygos veikėjai. Autorės manymu, romanas turėtų būti įdomus jaunimui iki 30 metų, galbūt ir patiems kai ką panašaus patyrusiems. Nors lygiai taip pat turėtų būti įdomus ir tėvams, kurių vaikai išvažiavo svetur, ar seneliams, kad suprastų, kaip ten būna.
Šaltinis: lzinios.lt
EN