Vienas iš ilgalaikių Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos tikslų – ekonomiškai efektyvūs ir konkurencingi smulkūs ir vidutiniai žemės ūkiai, tausojantys gamtos išteklius.

Užsienio šalių praktika rodo, jog vienas iš ekonomiškai stiprios šalies vardiklių – konkurencingas ir aukštą pridėtinę vertę kuriantis žemės ūkis, užtikrinantis aukštas pajams ir orų pragyvenimą žemės ūkyje dirbantiems asmenims. Lietuvos žemės ūkis yra poliarizuotas: 89 % sudaro ūkiai iki 20 ha. Pavieniui veikiantys smulkūs ūkiai šiandienos rinkos sąlygomis susiduria su darbo našumo ir išlikimo iššūkiais. Vieno užimtojo žemės ūkyje per metus sukuriama pridėtinė vertė yra tik 13 tūkst. EUR, o tai yra beveik 2 kartus mažiau už ES vidurkį (Statistikos departamentas, Pasaulio bankas). Mokslininkų tyrimai ir užsienio šalių patirtys įrodo, jog per bendradarbiavimą ir kooperacinę veiklą smulkieji ūkiai gali ne tik išlikti, bet ir padidinti savo produktyvumą bei užsitikrinti aukštesnes pajamas. Per kooperatyvą veikiantys ūkininkai tampa labiau konkurencingi ir padidina savo derybines galias. Be to, praktikuojama dalijimosi ekonomika sumažina gamybos ir logistikos kaštus, o susijungę smulkūs ūkiai į kooperatyvą turi didesnes galimybes gauti finansinę paramą ūkio veiklos modernizacijai ir inovatyvios infrastruktūros plėtrai. Tokie ūkiai mažina žemės ūkio veiklos poveikį aplinkai, o jų vaidmuo regionuose reikšmingai prisideda prie vietos ekonomikos gyvybingumo.

Deja, kitaip nei vakarų ES šalyse ir Skandinavijoje, Lietuvoje kooperacija tarp ūkininkų nėra paplitusi. Remiantis Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) duomenimis, tik 12 % šalies žemės ūkių yra įsitraukę į kooperatyvus. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) tyrimai atskleidė, jog ūkininkams trūksta kooperacijos žinių, o informacija nėra prieinama ir suprantama. Ūkininkai sunkiai supranta kooperatyvo apčiuopiamą naudą, o socializmo iškreipta praeities praktika ir kolūkių šešėlis ūkininkus klaidina ir atstumia.

Nors Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) vykdo kooperacijos plėtros politiką, tačiau per pastaruosius dešimtmečius reikšmingų rezultatų pasiekti nepavyko: kooperacijos plėtra vyksta vangiai, ūkininkams trūksta žinių ir įgūdžių, o kooperacijos mokymų ir konsultavimo organizavimas vyksta fragmentuotai ir nekokybiškai. 2014-2018 m. kooperacijos skatinimui ir plėtrai per ūkininkų mokymą ir konsultavimą iš nacionalinio biudžeto buvo išmokėta tik 2,9% visų mokymams ir konsultavimui išmokėtų lėšų (ŽŪM). Kooperacijos žinių ir įgūdžių vystymas nėra prioritetinis tarp ūkininkams teikiamų mokymų ir konsultacijų, tai vyksta nenuosekliai, nėra aiškios kooperacijos skatinimo ir komunikacijos strategijos, todėl žinių sklaida yra neefektyvi ir nepasiekia ūkininkų.