Dėl istorinių, socialinių, ekonominių, politinių bei teisinių aplinkybių savanorystei Lietuvoje plėtotis ilgą laiką nebuvo palankių sąlygų. Įsitraukimo į savanoriškas veiklas rodikliai Lietuvoje nėra aukšti. Diskusijos šia tema buvo ypatingai populiarios kai Europos Komisija 2011-uosius paskelbė savanorystės metais, o Lietuva priėmė savanoriškos veiklos įstatymą. Tais pačiais metais Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje užsakė tyrimą apie Lietuvos visuomenės nuostatas savanoriškos veiklos atžvilgiu. Šis tyrimas atskleidė, kad dauguma apklaustų lietuvių žinojo kas yra savanorystė. Tačiau lyginant su kitomis Europos šalimis gana nemažas skaičius apklaustųjų nėra savanoriavę, bet norėtų, 34% nedalyvaujančiųjų savanoriškoje veikloje teigė, kad niekas jiems ir nesiūlo savanoriauti. Net 51% mano, kad savanorystei labiausiai trukdo tai, jog nėra tokios tradicijos, ir net 17% teigia, jog nedalyvauja savanoriškoje veikloje, nes tokia veikla visuomenėje yra vertinama negatyviai. Kaip didžiausi trukdžiai savanoriškai veiklai stiprėti ir augti anot apklausos yra informacijos ir reikalingos infrastruktūros trūkumas, taip pat nepakanka informacijos apie savanorišką veiklą ir kur kreiptis norint tapti savanoriu. Taip pat akcentuojama ir savanorių paruošimo problema.

Remiantis „Factus dominus“ tyrimo duomenimis, Lietuvoje savanorystės indėlis į šalies ekonomiką sudaro 1,5% bendro vidaus produkto (BVP), kai kitose Europos šalyse šis gali siekti ir 5% BVP, tačiau praėjus savanorystės metų bumui, Lietuvoje nuolat atnaujinamų, kokybiškų duomenų apie savanoriškos veiklos situaciją nėra. Tačiau, jog situacija nėra gera rodo ir tarptautiniai indeksai. Pagal 2019 metų Pasaulinį konkurencingumo indeksą (angl. Global Competitivennes Index) vertinat socialinį kapitalą Lietuva užima 89 vietą iš 141, o Legatum instituto gerovės indeksas (angl. Legatum Institute Prosperity Index) Lietuvą pagal socialinį kapitalą nustumia į 141 vietą iš 167 valstybių.

Informacija apie savanorystę yra fragmentuota ir nenuosekli, trūksta savanorystės skatinimo modelio. Siekiant dar labiau stiprinti šį sektorių reikalingas ir valstybės įsitraukimas. Tarpsektorinis bendradarbiavimas ir valstybės tarnautojų įsitraukimas į savanorišką veiklą per savo ekspertines žinias paskatintų visuomenę taip pat aktyviau dalyvauti ir įsitraukti į šiuos procesus.

Parengtas savanorystės skatinimo laboratorijos modelis, stiprinantis tarpinstitucinį, NVO ir savanorių sektoriaus bendradarbiavimą.