Kodėl svarbu spręsti patyčių problemą mokyklose ir dar svarbiau užtikrinti jų registravimą?

Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) 2016 metų duomenimis patyčių paplitimas tarp vaikų ir paauglių Lietuvoje yra didžiausias, lyginant su kitomis 42 tyrime dalyvavusiomis šalimis. Net trečdalis Lietuvos moksleivių patyrė patyčias bent 2-3 kartus per du mėnesius. Šiandien tai yra viena opiausių visuomenės problemų, paliekanti nepataisomą žalą augančiam žmogui, o savižudybės dėl patyčių rodo, kad šis reiškinys yra labai paveikus.

Nors 2017 kovo 22 d. Švietimo ir mokslo ministrės įsakymas ,,Dėl smurto prevencijos įgyvendinimo mokyklose” nustato, kad visi mokyklos bendruomenės nariai privalo pranešti ir užregistruoti visus realius bei įtariamus patyčių atvejus, šis procesas yra nevykdomas arba vykdomas labai fragmentiškai. Šiuo metu Lietuvoje nėra pakankamai informacijos apie užregistruotų patyčių atvejų skaičių ir yra tikimybė, kad mokiniai negauna reikalingos pagalbos dėl neefektyviai vykdomos intervencijos stebėsenos.

Mūsų visuomenė linkusi reaguoti tik tuomet, kai patyčių problema „įsibėgėja“, tampa akivaizdi, taip dažnai numodama ranka į atvejus, kuriuos laiku pastebėjus būtų galima išvengti ir kitų pasekmių.

Kyla natūralus klausimas – ką reikėtų daryti, kad mokiniai turėtų galimybę greitai, bet kur ir bet kada pranešti apie patyčias? Kaip užtikrinti, kad tėvai ir mokyklos bendruomenė galėtų įvertinti tikrąjį patyčių mastą ir aktyviai įsitrauktų į intervencijos procesus? Galiausiai, kaip mums visiems kartu skatinti kurti atviresnę, bendruomeniškesnę mokyklą ir Lietuvos visuomenę, kurioje kiekvienas jaučiasi svarbus ir išklausytas.

Kamila Gasinska Laura Varslauskaitė patyčios mokykloje patyčių dėžutė