Kultūros pasiūla Lietuvoje nėra pritaikyta konkrečių bendruomenių poreikiams, todėl didelė dalis Lietuvos gyventojų nesidomi, nevartoja ir nedalyvauja kultūrinėje meninėje veikloje.

Pasak Lietuva 2030 pažangos strategijos, mažiau nei pusė visuomenės narių yra linkę dalyvauti vykdant kultūrinę meninę veiklą. Mažą įsitraukimą į kultūrinį gyvenimą patvirtina ir Eurobarometro  apklausos (2013 m.) duomenys: du iš trijų Lietuvos gyventojų nedalyvauja kultūrinėje meninėje veikloje. Skirtingus neįsitraukimo lygius ir galimas priežastis nurodo Estep ir SIC tyrimo (2014 m.) metu sudaryti Lietuvos kultūros vartotojų ir dalyvių tipai. Pagal juos beveik ketvirtadalį žmonių sudaro nusivylę ir abejingi kultūrai, dešimtadalį – vartojantis, bet ribotai kultūroje dalyvaujantis jaunimas, o 6% – ribojami, bet besidomintys senjorai.

Nepaisant skirtingų socialinių, demografinių bei kultūrinių kontekstų, neįsitraukimo į kultūrą problemą vis dar bandoma spręsti universaliai. Kultūros pasiūlos gerinimo priemonės nėra aktualizuotos bendruomenėms pagal jų lokalius dalyvavimo kultūroje įpročius ir poreikius.

Esamos situacijos problematiką iliustruoja ir kiti faktoriai: neproporcingas nacionalinių bei tarptautinių fondų dėmesys ir finansavimas „kietosioms“ veikloms (infrastruktūrai), užmirštant „minkštąsias“ (kompetencijų lavinimas, renginiai). Kultūrinės ir kūrybinės įmonės taip pat pasižymi didele  priklausomybe nuo papildomo finansavimo, nesugebant pritraukti auditorijos ir sukurti tvarų verslo modelį.

Kūrybiška vietokūra sujungia kultūrą ir bendruomenes, skatinant atsižvelgti į vietos kontekstą, konkrečius poreikius, tradicijų atgaivinimą ir bendrus interesus. Vadovavimasis šiais principais atveria kelius kūrybinėms partnerystėms, vietos verslumui, paveldo aktualizavimui ir bendruomenių įsitraukimui į vietos kultūrinį gyvenimą. Ilgalaikėje perspektyvoje kūrybiška vietokūra grįsta kultūros pasiūla įgalina tvarią vietos plėtrą ir geresnę gyvenimo kokybę.