Kodėl svarbu spręsti kino sklaidos į regionus klausimą ir užtikrinti reguliarų profesionalaus kino atvežimą į regionus?

Lietuvoje jaučiama didelė atskirtis tarp didžiųjų miestų ir regionų gyvenimo kokybės. Ją lemia ir kultūros paslaugų prieinamumo nebuvimas, kuris mažina regionų, kaip gyvenamosios vietos patrauklumą, o tai – viena iš priežasčių, kodėl žmonės migruoja. Žmonių skaičiaus mažėjimas regionuose yra opi problema ir reikalauja holistinio požiūrio ir kompleksinių sprendimų. Kultūros paslaugų infrastruktūros atnaujinimas, siekiant didinti kultūros paslaugų patrauklumą ir prieinamumą, yra numatytas kaip prioritetas 2017 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje.

Infrastruktūros kino rodymui užtikrinimas valstybės lygiu leistų ne tik formuoti požiūrį, jog kultūra turi būti prieinama visiems gyventojams, bet ir plačiau pristatyti vis populiarėjantį nacionalinį kiną, kurio platinimas visoje Lietuvoje atneštų grąžą tiek kino industrijai, tiek valstybei bei skatintų jo konkurencingumą Europos Sąjungos lygiu. Šiuolaikiniame kontekste kino rodymo infrastruktūros atnaujinimas reiškia, kad kino ekranai yra skaitmeninami, t. y., įdiegiama įranga, leidžianti be apribojimų rodyti kino produkciją DCP formatu, kuris, pasikeitus kino atkūrimo technologijoms, tapo kino juostos ekvivalentu, užtikrinančiu profesionalios kokybės kino rodymą.

Tik 17 iš 60 Lietuvos savivaldybių (įskaitant žiedines savivaldybes) šiuo metu yra pastoviai veikiantys kino teatrai ar skaitmeninti kino ekranai kultūros centruose, tik keletas rajonų centrų yra išlaikę veikiančius kino teatrus, tačiau daugumoje savivaldybių kino teatrai, 10-ame dešimtmetyje nebelikus nacionalinei platinimo sistemai, buvo uždaryti ir privatizuoti. Pastaruoju metu nemaža dalis kultūros centrų siekia siūlyti kino rodymo paslaugą, ir čia taip pat bandoma pristatyti kino programas, tačiau tai daroma nenuosekliai. Ne tik 10-ame dešimtmetyje uždaryti kino teatrai, bet ir technologinė pažanga dar labiau paaštrino problemą. Nuo 2000 m. pradžios naujausia kino produkcija yra kuriama skaitmeninėmis priemonėmis, tik tokia forma ji gali būti ir rodoma. Dėl šios priežasties  daugumai šalies gyventojų kinas kaip kultūros sritis tapo neprieinamas.

2018 m. atlikus savivaldybių apklausą paaiškėjo, kad šiuo metu Lietuvoje 60,59 proc. (1 713 815 gyventojų) turi galimybę savo savivaldybėje žiūrėti kiną, rodomą su profesionalia skaitmenine įranga. 39,41 proc. (1 114 588 gyventojai) tokios galimybės savo savivaldybėje neturi. Nors filmų žiūrėjimas kino teatruose yra vienas populiariausių laisvalaikio praleidimo būdų, didėja ir nacionalinio kino dalis kino teatruose, nėra techninių sąlygų užtikrinti kino rodymą profesionaliomis priemonėmis. Nuolat veikiantys kino teatrai patys įsidiegė skaitmeninę vaizdo ir garso įrangą. Tačiau rinkos dalyviai neturi ekonominio pagrindo investuoti į tokių kino teatrų ar kino rodymo vietų modernizavimą regionuose.

Pastaraisiais metais buvo analizuojami įvairūs kino kultūros prieinamumo regionuose scenarijai, ir rezultatai parodė, jog, norint pasiekti rezultatų, svarbu, kad bendradarbiautų viešas ir privatūs sektoriai. Norint įgyvendinti šį projektą valstybės lygmeniu, reikalingas ir efektyvesnis tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Nors kino ekranų skaitmeninimo projekto įgyvendinimui teisinis pagrindas jau buvo padėtas (2010 m. Europos komisijos komunikatas, 2014 m. LR Skaitmeninė darbotvarkė ir jos 2015 m. patvirtintas ir 2018 m. atnaujintas TVP, 2015 m. Skaitmeninio kultūros paveldo aktualinimo ir išsaugojimo 2015-2020 programa), projektas kol kas nebuvo įgyvendintas.