Esama situacija:

Lietuvoje kasmet bent 1,000 jaunuolių palieka globos sistemą. Didžioji dauguma (>67%) buvusių auklėtinių teigia, jog atėjus laikui pradėti savarankišką gyvenimą, jie tam jautėsi nepasiruošę.  Visgi 2019 m. IV ketvirčio duomenys rodo, kad beveik dviejuose trečdaliuose (62%) visų Lietuvos savivaldybių jaunuoliams, paliekantiems globos sistemą, nėra prieinama palydėjimo į savarankišką gyvenimą paslauga. Nors 2019–2020 m. kelios savivaldybės šią paslaugą pilotavo ir pasiekė teigiamų rezultatų, tik 38% visų savivaldybių teikia šią paslaugą – jaunuoliams parūpina laikinąjį būstą, teikia konsultacijas, psichologinę pagalbą, moko būti savarankišku žmogumi ir integruotis į visuomenę.

PPMI vykdyta savivaldybių ir darbo biržų apklausa 2011 m. rodo, kad būtent socialinių įgūdžių stoka, pasitikėjimo savimi, savarankiškumo stoka, gyvenamosios vietos neturėjimas yra pagrindiniai socialinės atskirties veiksniai, lemiantys buvusių globos sistemos auklėtinių sunkumus integruojantis į visuomenę. Tą patvirtina ir šalyje vykdytos buvusių vaikų globos namų auklėtinių apklausos, kurios rodo, kad beveik pusė respondentų atėjus laikui palikti globos įstaigą jautėsi tam nepasiruošę. Apskritai buvusių vaikų namų auklėtinių socialinės integracijos paslaugų poreikis yra dažnai akcentuojamas tiek tarptautiniuose, tiek įvairiuose šalyje vykdomuose tyrimuose.

Perėjimas į savarankišką gyvenimą—tai sudėtingas pereinamasis periodas prieš suaugusiųjų gyvenimą bei esminis metas pagalbai šiems jaunuoliams tapti pilnaverte visuomenės dalimi. Perėjimo į savarankišką gyvenimą etapas turėtų byloti kokybiškų palydėjimo paslaugų organizavimą ir teikimą jaunuoliams, siekiant sėkmingos jų integracijos visuomenėje. 

Tad kyla klausimas: kodėl šios palydėjimo paslaugos nėra prieinamos kiekvienam be tėvų užaugusiam ir į gyvenimą kabintis bandančiam jaunam žmogui?

Šią situaciją lemia keli struktūriniai veiksniai:

• Palydėjimo paslaugų (apsaugoto būsto, saviugdos, pagalbos tęsiant mokslus) prieinamumo ir kompleksiškumo trūkumas–egzistuojantis socialinių paslaugų katalogas bei jame apibrėžtos paslaugos nesudaro prielaidų reikiamos pagalbos gavimui. Nesukurta teikiamų paslaugų stebėsenos sistema (neanalizuojami paslaugų poreikiai).
• Efektyvių tarpsektorinio bendradarbiavimo socialinėje srityje formų trūkumas nacionaliniame lygmenyje–trūksta teisinio reguliavimo, užtikrinančio tarpinstitucinį bendradarbiavimą teikiant kompleksines, jaunuolių poreikius atitinkančias paslaugas.
• Finansavimo mechanizmai nėra tvarūs–finansavimo programos yra trumpalaikės, projektinės, todėl nepakankamos siekiant tvarių, ilgalaikių tikslų.
• NVO silpnai įtraukiamos į socialinių problemų sprendimą bei viešųjų paslaugų tiekimą–tam tikrose savivaldybėse nėra pajėgių, paslaugas galinčių teikti NVO.

Sprendimas

Tad kaip spręsime šią problemą?

Mūsų siūlomas sprendimas–socialinio poveikio obligacijos. Tai – poveikio investicijų įrankis, kuriuo valstybė pasitelkdama privačius investuotojus siekia sukurti teigiamą socialinį pokytį visuomenėje.

Būsima situacija

• Didesnis palydėjimo paslaugų prieinamumas — paslaugas teikia bent 80% visų savivaldybių.
• Poveikio matavimo lemiama aukštesnė paslaugų kokybė.
• Tikslingiau panaudojamos valstybės lėšos — finansuojamas aiškus pamatuojamas rezultatas, o ne procesas ar intencija.