Vaikų globos sistemoje galioja įsisenėjusi, atgyvenusi samprata: 18-metis jau yra suaugęs, savarankiškas žmogus. Tai reiškia, kad sulaukę pilnametystės, jaunuoliai vaikų globos sistemoje susiduria su sudėtingu iššūkiu: jiems tenka išsikraustyti ir pradėti savarankišką gyvenimą. Tačiau daugelis mūsų 18-os namų nepaliekame – dažnas dar net nebūna pabaigę mokyklos ir mums vis dar labai aktuali šeimos bei artimųjų pagalba pradedant spręsti savarankiško gyvenimo iššūkius.

Visgi 2019 m. IV ketvirčio duomenys rodo, kad beveik dviejuose trečdaliuose (62%) visų Lietuvos savivaldybių jaunuoliams, paliekantiems globos sistemą, nėra prieinama palydėjimo į savarankišką gyvenimą paslauga. Nors 2019-2020 m. kelios savivaldybės šią paslaugą pilotavo ir pasiekė teigiamų rezultatų, tik 38% visų savivaldybių teikia šią paslaugą – jaunuoliams parūpina laikinąjį būstą, teikia konsultacijas, psichologinę pagalbą, moko būti savarankišku žmogumi ir integruotis į visuomenę. PPMI vykdyta savivaldybių ir darbo biržų apklausa 2011 m. rodo, kad būtent socialinių įgūdžių stoka, pasitikėjimo savimi, savarankiškumo stoka, gyvenamosios vietos neturėjimas yra pagrindiniai socialinės atskirties veiksniai, lemiantys buvusių globos sistemos auklėtinių sunkumus integruojantis į visuomenę. Tą patvirtina ir šalyje vykdytos buvusių vaikų globos namų auklėtinių apklausos, kurios rodo, kad beveik pusė respondentų atėjus laikui palikti globos įstaigą jautėsi tam nepasiruošę. Apskritai buvusių vaikų namų auklėtinių socialinės integracijos paslaugų poreikis yra dažnai akcentuojamas tiek tarptautiniuose, tiek įvairiuose šalyje vykdomuose tyrimuose.

Tad kyla klausimas: jeigu matome aiškų palydimosios paslaugos poreikį bei teigiamą jos poveikį iš globos sistemos išėjusiems jaunuoliams, kodėl ši paslauga nėra prieinama kiekvienam be tėvų užaugusiam ir į gyvenimą kabintis bandančiam jaunam žmogui?

Šią situaciją lemia keli struktūriniai veiksniai.

• Visų pirma, nei ši paslauga, nei tikslinė gavėjų grupė (t.y. globos įstaigas paliekantys jaunuoliai) nėra įtraukti į socialinių paslaugų katalogą, kuriuo vadovaujasi viešųjų paslaugų tiekėjai. Tai smarkiai riboja jos prieinamumą savivaldybėse.
• Antra, institucinės globos pertvarkos I etapo vertinimo duomenimis, paslaugą teikiančiai institucijai/organizacijai tenka dideli paslaugos tiekimo kaštai ir rizikos, kurių nenorima prisiimti arba tam nėra pakankamai specialistų.
• Trečia, remiantis 2014–2020 veiksmų plano vertinimo ataskaita, tiekiant socialines paslaugas nėra pasidalijama rolėmis ir atsakomybėmis tarp viešojo, privataus ir NVO sektorių ir tokiu būdu nėra palengvinama finansinė ir organizacinė našta paslaugas teikiančiai institucijai.
• Galiausiai, kertinė šių veiksnių priežastis yra ta, kad šalyje nėra įteisinto lankstaus finansavimo įrankio, kurio dėka šiai paslaugai būtų taikomas tvarus, ilgalaikis finansavimas IR nėra apsibrėžtos atsakomybių, kompetencijų ribos tarp sektorių.

Tad kaip spręsime šią problemą? Mūsų siūlomas sprendimas – socialinių investicijų įrankis grįstas tarpsektoriniu bendradarbiavimu tiekiant palydėjimo paslaugą jaunuoliams paliekantiems globos įstaigas.

Įgyvendinant šį sprendimą, norėtume šiai visuomenei aktualiai paslaugai pritaikyti inovatyvų finansavimo modelį – socialinio poveikio obligacijas (angl. social impact bonds). Tikimės, kad mūsų siūlomas sprendimas paskatins atsakingas institucijas ateityje taikyti SIB modelį palydėjimo paslaugų finansavimui bei padidins paslaugos prienamumą savivaldybėse iki 100%.