Klimato kaitos realijos
Visai neseniai Australijos think-tank paskelbtame straipsnyje teigiama: klimato kaitos pasekmės bus daug kartų stipresnės, nei kad lig šiol prognozuota. Autoriai konstatuoja – jei nebus imtasi skubių veiksmų klimato kaitos poveikiui mažinti, iki žmonijos civilizacijos griūties liko… 30 metų. Pabrėžiama klimato kaitos sukelto nacionalinio saugumo grėsmė: prie to prisidės vis dažnėjančios sausros, potvyniai, sunkiai valdomi gaisrai, griūnančios ekosistemos. Trečdalis žemės sausumos ploto bus pavirtę dykumomis, o daugiau nei milijonas klimato pabėgėlių dėl maisto ir vandens trūkumo bus priversti ieškoti naujos gyvenamosios vietos.
Nors politiniu lygmeniu priimami sprendimai yra vienas svarbiausių būdų su tuo kovoti, didelę įtaką klimato kaitos eigai turime ir mes – kiekvienas žemės gyventojas – kurio kasdieniai sprendimai nulemia kaip gyvensime ateityje. Tam, kad būtų įmanoma suvaldyti šiuo metu vykstančius procesus, visuomenė privalo pereiti prie sąmoningesnio, mažesnio vartojimo, kuris tausotų jau turimus gamtos išteklius. Tačiau šis vartojimo pokytis neatsiras savaime – tam reikalingas visuomenės švietimas. Puikus to pavyzdys – Italija, neseniai mokyklose įvedusi klimato kaitos pamokas. Aplinkosaugos svarbos suvokimas, ekologinio sąmoningumo didinimas, ryšio su gamta stiprinimas – tai pirmieji žingsniai globalių pokyčių link.
Kokia šiuo metu yra aplinkosauginio švietimo situacija Lietuvoje?
Lapkritį vykusioje Klimato savaitės konferencijoje eurokomisaras Virginijus Sinkevičius pabrėžė, jog nors klimato kaita po truputį ir tampa valstybės prioritetu, tai visai neatsispindi jaunosios kartos švietime. Toje pačioje konferencijoje kalbėjęs Aplinkos ministerijos ministras Kęstutis Mažeika taipogi išreiškė poreikį šviesti visuomenę, o ypatingai – moksleivius.
Nepaisant to, Lietuvoje aplinkosauginis švietimas vis dar vyksta fragmentuotai – vykdomi pavieniai projektai ir edukacinės veiklos, negalinčios užtikrinti švietimo tęstinumo. Mokyklose aplinkosauginis švietimas taipogi vis dar nėra prioretizuojamas. Aplinkosauginės temos krenta po gamtamokslinių dalykų skėčiu, neišskiriant jų svarbos – iš mokinių atsiliepimų apie klimato kaitą yra mokoma tik prieš pat mokslo metų pabaigą, dažnai įvardijant šią temą kaip „nesvarbią“ arba „jau ir taip visiems aiškią“.
Šios tendencijos atsispindi ir statistikoje. Aplinkos ministerijos užsakymu 2018m. vykdyta apklausa rodo, jog nors didžiajai daugumai šalies gyventojų (89%) aplinkosauga yra svarbi, šiuo metu tik pusė (50%) iš jų jaučiasi gerai informuoti apie aplinką, o 44% apklaustųjų teigia, jog jiems tokios informacijos trūksta. To pasėkoje, tik 28% dalyvavusių apklausoje nurodė, jog realiais veiksmais prisideda prie aplinkos saugojimo.
Aplinkosauginis švietimas – nauda ne tik žemei, bet ir besimokančiam
Mokslininkai teigia, jog moksleiviai, mokydamiesi apie aplinkosaugą, tuo pačiu ugdo ir daugelį kitų kompetencijų – discipliną, kontrolę, koncentraciją, kritinį mąstymą. Taipogi, svarbu paminėti, jog aplinkosauginis švietimas yra neatsiejamas ir nuo mokymosi gamtoje, o tai atneša dar ir kitų naudų. Buvimas gamtoje mažina aktyvumo ir dėmesio sutrikimo ir potrauminio streso sindromo simptomus, depresiją, stresą, didina koncentraciją, gerina nuotaiką… Šis sąrašas didėja su kiekvienais metais, kai tokių mokslinių tyrimų atsiranda vis daugiau ir daugiau.
Gamtos mokyklos – išeitis yra?
Nepaisant lėto aplinkosauginio švietimo pradžios, septyniose Lietuvos saugomose teritorijose jau kelerius metus veikia gamtos mokyklos – edukaciniai centrai, šviečiantys visuomenę apie saugomų teritorijų svarbą, jų kraštovaizdį, gamtą, nurodantys ką ir kaip reikėtų saugoti. Gamtos mokyklose dirbantys edukatoriai siekia kelti visuomenės supratimo ir sąmoningumo apie gamtą ir aplinką lygį, įvairiais veiksmais skatina prisidėti prie aplinkos saugojimo ir tausojimo. Čia vyksta įvairios edukacijos, būreliai bei stovyklos moksleiviams ir suaugusiems.
Gamtos mokyklų pavyzdys rodo, jog toli ieškoti nebereikia – yra erdvė ir sąlygos aplinkosauginiam ir gamtosauginiam švietimui vykti. Tačiau nepaisant gerų intencijų, gamtos mokyklos susiduria su įvairių resursų trūkumais. Pilnai neišnaudodamos savo potencialo bei visai neseniai atnaujintų patalpų jos neprisideda prie švietimo taip efektyviai, kaip galėtų.
Pabaigai
Aplinkosauginis švietimas anksčiau ar vėliau taps neišvengiamybe. Ar Lietuva nori pirmauti pagal savo šalies gyventojų susirūpinimą aplinkosauginiais klausimais? Mano subjektyvia nuomone – taip, taip ir dar kartą taip. Mūsų istorija, kultūra, literatūra yra pastatyta ant tvirto meilės ir rūpesčio gamtai pamato. Tai tik dar kartą primena, kaip mums visiems rūpi išsaugoti tai, ką turim.
Nes kaip Antanas Baranauskas rašė: „miške lietuvis, ko verkia, nežino“…
Daugiau informacijos apie Deimantės Kavaliauskaitės ir Jonės Leščinskaitės vykdomą projektą „Aplinkosauginis švietimas Lietuvoje: gamtos mokyklų įveiklinimas ir problemos aktualinimas“ galite rasti čia.
EN