Bendruomenė yra reikšmingas sveikatą lemiantis veiksnys ir neatsiejamas laimingos ir sumanios visuomenės elementas. Todėl visapusiškas ir veiksmingas dalyvavimas bendruomenėje yra būtinas ir sėkmingai žmonių su negalia įtraukčiai.
Bendruomenės sveikatos samprata yra paremta socialinio kapitalo teorija apie sveikatos gerinimą bei socialiai atskirtų asmenų integraciją. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje 1980 m. publikuota Juodoji socialinės atskirties ataskaita „Inequalities in Health“ turėjo stiprų atgarsį: ataskaitoje buvo pademonstruota, kad nepriteklius ir žemesnis socialinis statusas lemia blogesnę sveikatą.
Bendruomenės sveikatos koncepcija taip pat leido naujai suvokti ir stiprinti meno ir sveikatos sąsajas. Paaiškėjo, kad kultūrinė plėtra atlieka didelį vaidmenį mažinant sveikatos netolygumus ir gerinant sveikatos priežiūros institucijų bei visuomenės sąveiką.
Išanalizavus Australijos, Jungtinės Karalystės, Švedijos ir Vokietijos gerąsias praktikas ir jų kino prieinamumo modelius, galima išskirti penkis etapus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu pasireiškia visuose analizuotuose pavyzdžiuose:
- Teisinė sistema, užtikrinanti kultūros paslaugų ir audiovizualinių kūrinių prieinamumą, įpareigojanti arba skatinanti gaminti ir platinti pritaikytus filmus;
- Politinė valia arba politinė iniciatyva, priimti sprendimus, užtikrinančius žmogaus teises į kultūros prieinamumą;
- Specialios programos/poįstatyminiai teisės aktai, skatinantys filmų pritaikymą ir pritaikytų filmų platinimą;
- Sukaupta/Turima kompetencija ir žinios dėl poreikio ir pritaikymo galimybių;
- Empatija ir reikšmingas privataus sektoriaus įsitraukimas.
Kalbant apie kultūros ir kino prieinamumą žmonėms su negalia Lietuvoje, galima teigti, kad žengtas yra tik pirmas žingsnis, t.y. egzistuoja teisės aktai, kurie nurodo, kad kultūra taip pat yra žmogaus teisė, kuri turi būti užtikrinama. Tačiau esant nedidelei politinei valiai nacionaliniame ir savivaldybių lygmenyje, specialūs veiksmų planai arba programos kultūros prieinamumui žmonėms su negalia didinti yra kuriami vangiai. Kadangi vykdomos veiklos yra savanoriškos ir joms dažnai trūksta tęstinumo, sudėtinga užtikrinti atitinkamą žinių ir kompetencijų lygmenį, klaidos yra daromos dėl šių trūkumo.
Tai rodo, kad sprendimo reikia ieškoti ne tik geresnio reglamentavimo srityje, bet ir didinant suinteresuotų šalių suvokimą, žinias ir kompetencijas apie žmonių su negalia poreikius kine ir gerąsias užsienio praktikas. Tačiau tiek filmų pritaikymo žmonėms su klausos ir regos negalia, tiek pritaikytų filmų platinimo srityje kitos šalys veiksmų ėmėsi gerokai anksčiau ir žymiai ryžtingiau nei Lietuva. Tai labai aiškiai parodo, kiek daug neišnaudoto potencialo Lietuva šioje srityje dar turi.
Daugiau apie gerųjų užsienio praktikų analizę galite rasti čia.
EN