Fiskalinio išlyginimo sistema – savivaldybių „donorų“ pajamų pertekliaus pervedimai savivaldybėms „gavėjoms“ – yra būtina ir egzistuoja daugelyje pasaulio valstybių. Fiskalinio išlyginimo sistemos remiasi apskaičiavimu, kiek nuosavų lėšų kiekvienai savivaldybei trūksta iki pakankamo viešųjų paslaugų teikimo kaštų padengimo. Gera išlyginimo sistema skatina savivaldybes auginti savo pajamas ir taupyti, o surinkus daugiau nei pakankamai pajamų – solidariai pasidalinti su ekonomiškai silpnesnėmis savivaldybėmis. Sėkmingos užsienio savivaldos finansavimo sistemos remiasi tokiais principais:
- Savivaldybių mokestinės pajamos turi priklausyti nuo savivaldybės veiklos.
Nors Lietuvos savivaldybės gali reguliuoti žemės ir nekilnojamo turto mokesčių dydį bei gauna dalį gyventojų pajamų mokesčio (GPM), užsienyje savivaldoms dažnai priskiriama įvairesnių mokesčių. Be to, dalis mokesčių ar jų tarifų dažnai yra valdomi pačių savivaldybių, taip sudarant sąlygas savivaldybėms konkuruoti tarpusavyje.
Šiaurės šalių „gerovės valstybes“ finansuoja GPM, kuris, kaip ir Lietuvoje, yra pagrindinis savivaldos pajamų šaltinis. Danijos ir Švedijos savivaldos nustato vietinio GPM tarifą: vidutiniškai 25% ir 32% atitinkamai. Jis taikomas kaip papildomas tarifas virš valstybinio gyventojų pajamų mokesčio. Didėjant atlyginimams ir augant darbo vietų skaičiui, savivaldos pajamos proporcingai auga.
Taip atsiranda motyvacija savivaldybei pačiai vykdyti verslo aplinkos patrauklumą didinančias iniciatyvas. Pažangių užsienio šalių regionai savarankiškai skiria išlaidas įvairiems instrumentams investicijų projektams pritraukti, pavyzdžiui: finansinės paskatos, mokestinės lengvatos, regiono rinkodara, klasterių ekosistemos ir t.t.
- Turi būti įvertintas savivaldybių išlaidų poreikis.
Užsienio šalys dažnai vertina ne prognozuojamas, o standartinės išlaidas – kiek lėšų reikia savivaldybių funkcijoms vykdyti. Tai leidžia žinoti, kurios savivaldybės išlaidauja ir galėtų optimizuoti išlaidas. Pavyzdžiui, Danijoje ir Švedijoje išlaidos vertinamos standartinių kaštų metodu: kiekvienoje savarankiškų (iš savivaldos biudžetų finansuojamų) funkcijų grupėje vidutinės visų savivaldybių išlaidos palyginamos su vienos savivaldybės išlaidomis, o galutinė išlaidų poreikio suma apskaičiuojama padauginus vidutines išlaidas per šią paslaugą gaunančių vienetų skaičių (pvz., gyventojai, kilometrai kelių ar kvadratiniai metrai užstatytos teritorijos). Konkrečios savivaldybės išlaidos su vidurkiu lyginamos savivaldybių grupėje, atsižvelgiant į demografinės, fizinės ir socialinės struktūros veiksnius, kuriems savivaldybės negali daryti tiesioginės įtakos.
- Savivaldybėms „donorėms“ turi likti daugiau uždirbtų pajamų, nei reikalinga 100% savo išlaidų padengti.
Taip užtikrinamas augimo skatinimas ir pašalinama savivaldybių paskata neauginti savo pajamų. Pavyzdžiui, Švedijoje savivaldybės, kurių einamųjų metų mokestinis pajėgumas siekia >115% nacionalinio vidurkio, tampa „donorėmis“. Reiškia, jos turi susimokėti mokestį, kuris sumažina jų mokestinį pajėgumą iki 85% vidutinio pajėgumo regione 2003 m. O savivaldybės, kurių pajėgumas <115%, gauna išlyginimo subsidiją iki 95%. 2003 m. vidurkio užfiksavimas užtikrina sąlygas konkurencijai: savivaldybės lieka suinteresuotos mažinti vietinį tarifą, o ne auginti vidutinį lygį kartu todėl, kad įtraukiamas nacionalinis tarifo vidurkis ir vietinė mokestinė bazė tampa lemiamas kintamasis.
Geraisiais pažangių užsienio šalių pavyzdžiais ir motyvuojančiais principais grįsta savivaldybių finansavimo tvarka padėtų augti ekonominiams centrams Lietuvos regionuose. Ekonomiškai pajėgių regionų atsiradimas sukurs alternatyvą investuoti už Vilniaus ribų, o tai padės didinti Lietuvos konkurencingumą pasaulyje.
Pilną Jono ir Dovilės užsienio šalių analizę rasite Čia
Analizės pristatymas Čia
EN